2021 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės likviduojamos dėl bankroto individualios įmonės E. G. R. firmos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Legreta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-933-587/2021, priimtos pagal atsakovės nemokumo administratorės prašymą dėl išieškojimo iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Atsakovės likviduojamos dėl bankroto IĮ E. G. R. firmos nemokumo administratorė MB „Legreta“ kreipėsi į teismą, prašydama: i) pripažinti E. G. R. asmeninę nuosavybės teisę į 1/2 dalį patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); ii) pripažinti M. R. asmeninę nuosavybės teisę į 1/2 dalį patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); iii) leisti nemokumo administratorei vykdyti išieškojimą iš nurodyto turto, t. y. leisti parduoti visą patalpą–butą.

2. Nemokumo administratorė nurodė, kad atsakovės IĮ E. G. R. firmos bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių reikalavimų sumą yra 9 232,51 Eur. Įmonė nedisponuoja jokiu turtu, kurį realizavus būtų galima padengti kreditorių reikalavimus bei administravimo išlaidas. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis įmonės savininkei E. G. R. ir jos (jau mirusiam) sutuoktiniui S. R. nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Tačiau visą mirusio įmonės savininkės sutuoktinio palikimą priėmė jo sūnus M. R., todėl nemokumo administratorė teikia prašymą dėl buto teisinio režimo ir nuosavybės dalių nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kad butas yra įkeistas hipotekos kreditoriui – bankui, kurio reikalavimas yra patvirtintas įmonės bankroto byloje, todėl butas turi būti realizuojamas jį visą parduodant bankroto procese. Taigi, nemokumo administratorei reikalingas teismo leidimas nukreipti išieškojimą į butą.

3. Nemokumo administratorė pažymėjo, kad 2020 m. rugsėjo 25 d. vykusiame atsakovės kreditorių susirinkime kreditoriai priėmė sprendimą įpareigoti nemokumo administratorę kreiptis į teismą su prašymu dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir leidimo parduoti butą. Nemokumo administratorė registruotu paštu įmonės savininkei E. G. R. išsiuntė pranešimą, kuriuo ji buvo informuota apie bankroto bylos įmonei iškėlimą ir apie 2020 m. rugsėjo 25 d. kreditorių susirinkime priimtą sprendimą, taip pat apie galimybę sudaryti taikos sutartį. Įmonės savininkei pranešimas buvo įteiktas, todėl jai yra žinoma apie kreditorių susirinkimo sprendimą ir apie siūlymą sudaryti taikos sutartį, tačiau nemokumo administratorė jokio atsakymo negavo. Įmonės savininkei nepateikus savo pozicijos, bankroto byloje nėra galimybės sudaryti taikos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies: leido nemokumo administratorei MB „Legreta“ nukreipti išieškojimą į atsakovės likviduojamos dėl bankroto IĮ E. G. R. firmos savininkės E. G. R. turimą turtą; likusią prašymo dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad 2021 m. vasario 1 d. nemokumo administratorė E. G. R. pateikė siūlymą sudaryti taikos sutartį, informavo apie teisines pasekmes, jeigu įmonės savininkė neišreikš savo pozicijos dėl siūlymo sudaryti taikos sutartį. Šis siūlymas įmonės savininkei buvo išsiųstas registruotu laišku, korespondencija adresatei įteikta. Byloje nėra duomenų, kad E. G. R. išsakė savo poziciją dėl taikos sutarties bankroto byloje sudarymo, todėl faktinės bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog yra išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį. Atsižvelgiant į tai, yra ir pagrindas leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininkės turtą.

6. Teismas nustatė, kad įmonės savininkės E. G. R. ir jos sutuoktino S. R. vardu yra registruota nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini). Įmonės savininkės sutuoktinis S. R. (duomenys neskelbtini) mirė, jo palikimą pagal turto apyrašą priėmė sūnus M. R. E. G. R. po sutuoktinio mirties reiškė ieškinį pripažinti minėtą butą jos asmenine nuosavybe, tačiau Kauno apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9084-713/2010 jos ieškinį atmetė, konstatavęs aplinkybę, kad E. G. R. ir S. R. buvo apsisprendę butą įgyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

7. Teismo vertinimu, nors dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – bendraturčio mirties kilo teisinės pasekmės, susijusios su nuosavybės teisėmis į butą, kurį siekiama realizuoti bankroto procese, tačiau nuosavybės teisių perėjimas po palikėjo mirties yra sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5 knygos normas, pagal kurias, nepaisant aplinkybės, ar palikėją pergyvenęs sutuoktinis priima po sutuoktinio mirties likusį palikimą, ar jo nepriima, yra nustatoma pergyvenusio palikėją sutuoktinio dalis visame bendrame su palikėju turte.

8. Teismas pažymėjo, kad tokią kompetenciją turi tik notaras, kuris tvarko palikėjo paveldėjimo bylą. Teismui nepriskirta nustatyti palikėją pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės dalies visame bendrame su palikėju turte. Nuosavybės teisių dalių vien į butą nustatymas teismo procesiniu sprendimu, priimtu individualios įmonės bankroto byloje, pažeistų paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tokios galimybės nenumato nei CK 5 knygos, nei Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) normos. Aplinkybė, kad pagal prezumpciją palikėją pergyvenusiai sutuoktinei ir palikėjo įpėdiniui butas nuosavybės teise gali priklausyti po 1/2 dalį, nėra pakankamas pagrindas šį klausimą spręsti bankroto byloje.

9. Byloje esant duomenų, kad E. G. R. turi turto, teismas leido nukreipti išieškojimą į įmonės savininkės turtą, t. y. suteikė teisę (leidimą) nemokumo administratorei atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau atkreipė dėmesį, kad ši aplinkybė, net ir siekiant paspartinti įmonės bankroto proceso eigą, nėra pakankamas pagrindas spręsti ne teismo kompetencijai priskirtus klausimus.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Atsakovė likviduojama dėl bankroto IĮ E. G. R. firma, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Legreta“, atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Palikėjo S. R. palikimą priėmė tik pirmos eilės įpėdinis, t. y. jo sūnus M. R. Palikėją pergyvenusi jo sutuoktinė nepriėmė jai priklausančios palikimo dalies, atitinkamai, jai priklausiusi palikimo dalis atiteko M. R. Taigi, S. R. palikimą, įskaitant, bet neapsiribojant, jam priklausančią buto dalį priėmė ir jį paveldėjo jo sūnus. Ši aplinkybė yra įregistruota Testamentų registre. Vien tai, kad M. R. nuosavybės teisės į ginčo butą nėra registruotos Nekilnojamojo turto registre, neturi jokios reikšmės nuosavybės teisės ir jos dalių nustatymui, nes teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas.

10.2. Pagal Testamentų tvirtinimo ir paveldėjimo bylų vedimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos notarų rūmų 2012 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 11, 69 punktą, jeigu mirusiojo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, o pergyvenęs sutuoktinis nesikreipia į notarą ir neduoda sutikimo dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo, dėl mirusiojo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo įpėdiniams rekomenduojama kreiptis į teismą. Taigi, mirusiojo ir pergyvenusio sutuoktinio turto dalių nustatymas, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, priskiriamas ne tik notaro, bet ir teismo kompetencijai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad sutuoktinį S. R. pergyvenusi sutuoktinė kreipėsi į notarą dėl jos dalies visame bendrame su palikėju turte nustatymo. Pagal minėtas rekomendacijas tokiais atvejais mirusiojo ir pergyvenusio sutuoktinio turto dalių nustatymas priskiriamas būtent teismo kompetencijai.

10.3. Nors nurodytose rekomendacijose teisė kreiptis į teismą suteikiama įpėdiniams, tačiau šiuo atveju turi būti taikoma analogija, tokią teisę suteikiant nemokumo administratorei, o klausimas sprendžiamas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad, iškėlus bankroto bylą įmonei, jos savininkei priklausantis turtas pagal JANĮ 88 straipsnį privalo būti realizuojamas įmonės bankroto byloje. Be to, konkretų savininkės turtą, jo teisinį režimą, nuosavybės formą ir bendraturčius nemokumo administratorė yra identifikavusi, todėl teismas privalo išspręsti klausimus, susijusius su buto realizavimu.

10.4. S. R. paveldėjimo byla turėjo būti užvesta Kauno miesto 15-asis notarų biure. Nemokumo administratorė kreipėsi į šį notaro biurą su prašymu pateikti informaciją, ar buvo užvesta paveldėjimo byla. Kauno miesto 15-asis notarų biuras nurodė, kad paveldėjimo byla po S. R. mirties užvesta nebuvo. Kadangi paveldėjimo byla pas notarą užvesta nebuvo, notaras negalėjo spręsti ir nesprendė mirusiojo ir pergyvenusio sutuoktinio turto dalių nustatymo klausimo. Nemokumo administratorė neturi faktinio ir teisinio pagrindo įmonės savininkės ar M. R. vardu kreiptis į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo bei mirusiojo ir pergyvenusio sutuoktinio turto dalių nustatymo.

10.5. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Atsižvelgus į šią prezumpciją, butas įmonės savininkei ir jos sutuoktiniui S. R. priklausė lygiomis dalimis. S. R. mirus ir įpėdiniui M. R. priėmus visą S. R. palikimą, egzistuoja pagrindas pakeisti buto teisinį režimą bei nustatyti, kad 1/2 dalis buto asmenine nuosavybės teise priklauso įmonės savininkei, o kita 1/2 dalis buto asmenine nuosavybės teise priklauso mirusio S. R. įpėdiniui M. R.

10.6. Nors nemokumo administratorė prašė leisti nukreipti išieškojimą į visą įkeistą butą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartimi leido nukreipti išieškojimą tik į įmonės savininkės turimą turtą. Mirusio įmonės savininkės sutuoktinio S. R. įpėdinis M. R., priėmęs visą palikimą ir tokiu būdu paveldėjęs S. R. priklausančią 1/2 buto dalį, turi atsakyti ir atsako už palikėjo S. R. skolas hipotekos kreditoriui Luminor Bank AS, kuriam yra įkeistas ginčo butas. Mirusio įmonės savininkės sutuoktinio S. R. įpėdinio M. R. prievolė atsakyti už įmonės skolas įkeistu butu yra kilusi iš hipotekos sandorio, kurio pagrindu S. R. sutiko, kad būtų įkeistas jam ir jos sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis butas. Kadangi hipotekos reikalavimas negali būti padalintas (CK 4.172 straipsnio 1 dalis), bankui įkeistas butas turi būti realizuojamas visas įmonės bankroto procese.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujo įrodymo priėmimo

11. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – Kauno miesto 15-ojo notarų biuro 2020 m. sausio 28 d. atsakymo kopiją, kurią prašo priimti į apeliacinę tvarką nagrinėjamą bylą. Apeliantė savo prašymą grindžia tuo, kad šio įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir nutartimi nurodžius kreiptis į notarą.

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas (-i) priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantės teikiamas naujas rašytinis įrodymas sudarytas dar iki nagrinėjimo ginčo inicijavimo pirmosios instancijos teisme, t. y. apeliantė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą dėl išieškojimo iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto, jau disponavo šiuo dokumentu, tačiau savo prašymui pagrįsti jo į bylą neteikė. Apeliantės teiginiai, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį, nepagrįsti. Kaip matyti, apeliantės prašymo dėl išieškojimo iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto faktinį pagrindą, be kita ko, sudarė aplinkybės, susijusios su S. R. palikimo (ne)priėmimu, todėl joms pagrįsti apeliantė turėjo procesinę pareigą pirmosios instancijos teismui pateikti visus savo žinioje turimus įrodymus, įskaitant duomenis apie paveldėjimo bylos (ne)užvedimą. Kita vertus, apeliantės teikiamas dokumentas neturi esminis reikšmės teisingam apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos išsprendimui, kadangi byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo (ne)tinkamo teisės normų taikymo ir aiškinimo, o ne dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir jų vertinimo. Galiausiai, naujo įrodymo priėmimas sudaro ir prielaidas užvilkinti bylos nagrinėjimą, kadangi priėmus naują rašytinį įrodymą teismui kyla pareiga su juo supažindinti kitus byloje dalyvaujančius asmenis.

15. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų išimties iš bendrosios taisyklės taikymui, su atskiruoju skundu pateikto dokumento į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriima.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo ir apeliacijos ribų

16. JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

17. Kadangi leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko turto suteikimas iš esmės yra procesinio pobūdžio klausimas ir administratorės prašymas šiuo atveju pateiktas jau galiojant JANĮ, todėl jam spręsti, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikytinos šio įstatymo nuostatos, nepaisant to, kad bankroto byla apeliantei iškelta 2019 m. kovo 19 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1262-781/2020; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1332-330/2020; 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1855-407/2020; 2021 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-177-241/2021). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės bankroto bylai esant pradėtai iki JANĮ įsigaliojimo, vadovaujantis JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta išimtimi, be kita ko, aktualios yra ir anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBI) normos, kiek tai susiję su apeliantės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir tvarka.

18. Apeliantė, atstovaujama nemokumo administratorės, pirmosios instancijos teismui JANĮ 88 straipsnio 1 dalies pagrindu pateikė prašymą leisti vykdyti išieškojimą iš firmos savininkės E. G. R. turto. Apeliantė savo prašyme įvardijo ir konkretų turtą, į kurį prašė leisti nukreipti išieškojimą, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu prašydama pražinti, kad po 1/2 dalį šio buto–patalpos nuosavybės teise priklauso individualios įmonės savininkei E. G. R. ir jos mirusiam sutuoktiniui priklausiusios dalies paveldėtojui, trečiajam asmeniui M. R. Pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą tenkino iš dalies – leido nukreipti išieškojimą į E. G. R. turimą turtą, o kitus reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria apeliantės prašymas patenkintas iš dalies, apeliacine tvarka neskundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos iš naujo vertinti ir pasisakyti dėl JANĮ 88 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, kurioms esant nukreipiamas išieškojimas į individualios įmonės savininko turtą. Kadangi atskiruoju skundu yra skundžiama tik ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atmesti apeliantės prašymai, būtent ši skundžiamos nutarties dalis sudaro apeliacijos dalyką, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė

19. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalis). Individuali įmonė yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 straipsnis, CK 2.50 straipsnio 1 dalis).

20. Pagal IĮĮ 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, o jo sudėtį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 straipsnio 2 dalis), ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (IĮĮ 8 straipsnio 4 dalis). Todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai (t. y. kad jis yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė), laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra nurodęs, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-313/2019).

21. Sutuoktinių turto teisinį režimą, jeigu jis nenustatytas vedybų sutartimi, reglamentuoja CK 3.87–3.100 straipsniai. Pagal bendrąją taisyklę įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis).

22. CK 3.100 straipsnyje nurodyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai, pagal kurį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia: 1) mirus vienam iš sutuoktinių; 2) vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu; 3) pripažinus santuoką negaliojančia; 4) nutraukus santuoką; 5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija); 6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą; 7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą; 8) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

23. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės savininkės E. G. R. ir jos sutuoktino S. R. vardu viešame registre yra registruota nuosavybės teisė į butą–patalpą (duomenys neskelbtini). Įmonės savininkės sutuoktinis S. R. (duomenys neskelbtini) mirė, o jo palikimą pagal turto apyrašą priėmė palikėjo sūnus M. R. Įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9084-713/2010 E. G. R. ieškinys, kuriuo buvo prašoma pripažinti, kad nurodytas butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, buvo atmestas, teismui iš esmės konstatavus, jog turtas buvo įgytas ir valdytas E. G. R. ir S. R. bendrosios jungtinės sutuoktiniu nuosavybės teise. Vadinasi, teismo sprendimu jau yra neginčytinai nustatytas faktas, kad E. G. R. nėra vienintelė ginčo objektu tapusio turto (buto) savininkė, nes šis turtas yra bendrosios nuosavybės objektas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

24. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad anksčiau teisme būtų keltas klausimas, kokia konkrečiai dalis ginčo buto priklausė ir (ar) priklauso bendraturčiams. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl, mirus vienam iš sutuoktinių, jį pergyvenęs sutuoktinis paprastai įgyja nuosavybės teisę į pusę sutuoktinių bendro turto, o kita pusė, t. y. mirusiojo sutuoktinio dalis, yra padalijama pagal paveldėjimo teisės normas. Šiuo konkrečiu atveju įmonės savininkė E. G. R., kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra palikėją pergyvenusi sutuoktinė, tačiau ji pati S. R. palikimo nėra priėmusi, jos dalis bendrajame turte po sutuoktinio mirties nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors po S. R. mirties pasibaigė jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 straipsnio 1 punktas), tačiau pats bendrosios nuosavybės teisinis režimas nėra nustojęs galioti – S. R. mirus, jį pergyvenusi sutuoktinė E. G. R. butą–patalpą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo su mirusio sutuoktinio palikimą priėmusiu trečiuoju asmeniu M. R.

25. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi, individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

26. JANĮ 88 straipsnio 1 dalis numato, kad neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turtas gali būti parduodamas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turto. Nepaisant to, nei JANĮ, nei anksčiau galiojęs ĮBĮ detaliai nereglamentuoja, kaip turėtų būti vykdomas išieškojimas iš įmonės savininko (savininkų) turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė.

27. Tačiau teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, yra būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje vadovaujantis CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-123-585/2021).

28. CPK 667 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, nebepageidauja sudaryti notarine tvarka tvirtinamo susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo ar bent vienas išieškotojas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikia antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo notarine tvarka, taip pat jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo.

29. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje aiškinant CPK 667 straipsnio normas pažymėta, kad juridinio asmens bankroto procese būtent nemokumo administratorius bendrai gina visų kreditorių (išieškotojų), taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, realizavimą, todėl jam tenka pareiga imtis būtinų veiksmų tam, kad būtų nustatytas turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas bankroto byloje, įskaitant pareigą pačiam kreiptis į teismą dėl įmonės savininkui tenkančios jungtinės nuosavybės dalies nustatymo, jei toks veiksmas yra būtinas teisėtam išieškojimui bankroto procese vykdyti. Šios pareigos nepašalina tai, kad individualios įmonės savininkas ar kitas bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturtis teise kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo nepasinaudojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-823/2021).

30. Taigi, apartas teisinis reguliavimas ir ginčui aktuali teismų praktika paneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas aptariamoje faktinėje situacijoje neturi kompetencijos nustatyti pergyvenusio sutuoktinio dalį bendrame su palikėju ir (ar) trečiuoju asmeniu turte. Priešingai, individualios įmonės bankroto byloje negali būti vykdomas išieškojimas iš įmonės savininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu skolininko turto dalis tokiame turte nėra nustatyta. Įmonės savininkui vengiant įgyvendinti šią teisę, tokiu atveju būtent nemokumo administratorius turi pareigą kreiptis į teismą su prašymu nustatyti jo turto dalį bendrame turte, atitinkamai teismas turi pareigą tokį prašymą išnagrinėti iš esmės. Pažymėtina, kad teismui sprendžiant prašymą pagal CPK 667 straipsnį, vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Pagal šį straipsnį nevykdomas bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2013). Todėl ir tokie skundžiamos nutarties motyvai, kad nuosavybės teise priklausančios dalies tik į butą nustatymas pažeistų paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat stokoja pagrįstumo.

31. Kita vertus, įmonės savininko turto dalies nustatymas pagal minėtą ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką atliekamas tik tais atvejais, kai jis yra būtinas teisėtam išieškojimui bankroto procese vykdyti. Nagrinėjamoje byloje tokia situacija nėra susiklosčiusi. Byloje nustatyta, kad turtas – visas butas (duomenys neskelbtini), iš kurio nemokumo administratorė siekia išieškoti, yra įkeistas hipotekos kreditoriui Luminor Bank AS, kurio 5 683,30 Eur finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartimi yra patvirtintas apeliantės LIĮ E. G. R. firmos bankroto byloje. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir po nekilnojamojo turto padalijimo, sujungimo ar perleidimo kito asmens nuosavybėn visais atvejais hipoteka seka paskui turtą, nepriklausomai nuo sandorio šalių valios, t. y. įkeisto daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, o hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 straipsnio 6 dalis, 4.172, 4.207 straipsniai).???

32. Teismų praktikoje akcentuojama, kad hipotekos institutas visų pirma yra skirtas kreditoriaus interesams apsaugoti. Skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, hipoteka įkeistas turtas realizuojamas (parduodamas) specialaus įmonių bankroto procedūrą reglamentuojančio įstatymo – ĮBĮ arba JANĮ – nustatyta tvarka, terminais, vadovaujantis Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 „Dėl bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų patvirtinimo“, o ne CK 4.192–4.196 straipsnių, CPK 700–725 straipsnių teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-378/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantės IĮ E. G. R. firmos bankroto procedūros metu įkeisto turto pardavimo ir perdavimo tvarkai reglamentuoti aktuali ĮBĮ aštuntojo skirsnio „Įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarka bankroto proceso metu“ 33 straipsnio 6 dalis, o įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tvarkai – to paties ĮBĮ skirsnio 34 straipsnis.

33. Pagal ĮBĮ įstatymo 33 straipsnio 6 dalį – įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Šiame straipsnyje taip pat aptariama įkeisto turto realizavimo tvarka. Nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Pagal ĮBĮ 34 straipsnį – įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

34. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tuo aspektu, kad tais atvejais, kai yra įkeistas ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir trečiųjų asmenų turtas, priverstinis išieškojimas realizuojant įkeistą trečiųjų asmenų turtą tęstinas toliau, o bankrutuojančios įmonės turtas pardavinėjamas neatsižvelgiant į hipotekos lakštuose nustatytą įkeisto turto pardavimo eilę, kai ji nustatyta, bei nenustatant tokio turto pardavimo iš varžytynių eilės, kai hipotekos lakštuose ji nebuvo aptarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2012).

35. Aptartos teisės normos ir kasacinio teismo praktika suponuoja tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju siekiant išieškoti iš hipoteka įkeisto turto atskiro teismo leidimo nereikia, nes toks išieškojimas vykdomas specialių įmonių bankroto procedūrą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, apie tai pranešus įkaito turėtojui (-jams), hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis). Atitinkamai, hipoteka įkeitus visą butą, nereikia nustatyti ir skolininkės E. G. R. nuosavybės teisės dalies į šį turtą, nes bendraturtis M. R. paveldėjo įkeitimu apsunkintą turtą (žr. šios nutarties 31 punktą). Visas įkeistas turtas gali būti realizuojamas bankroto procese, o iš jo realizavimo gautų lėšų kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju svarbu dar ir tai, kad pagal VĮ Registrų centro viešai skelbiamus duomenis, ginčo buto–patalpos vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą sudaro 25 200 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o apeliantės bankroto byloje visų patvirtintų kreditorių bendra reikalavimų suma, kaip nurodė pati apeliantė, siekia tik 9 232,51 Eur. Vadinasi, realizavus nekilnojamąjį turtą ir įstatymo nustatyta tvarka patenkinus bankrutavusios įmonės savininkės kreditorių reikalavimus, atlyginus administravimo išlaidas, likusi parduoto turto kaina galėtų būti grąžinta nekilnojamo turto savininkui (-ams), o tai paneigia galimą jų interesų pažeidimą.

36. Taigi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria, nors ir teisiškai ydingais motyvais, visgi pagrįstai buvo atmesti apeliantės prašymai nustatyti bendraturčių nuosavybės teisės dalis į patalpą–butą (duomenys neskelbtini) ir leisti parduoti ginčo turtą, paliktina nepakeista (CPK 328, 338 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Dalia Kačinskienė

Paminėta tekste:

eB2-933-587/2021

2-9084-713/2010

CK

CK4 4.172 str. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą

CPK

e3K-3-237-684/2019

2-1332-330/2020

e2-1855-407/2020

e2-177-241/2021

CK2 2.48 str. Juridinių asmenų turtas

CK3 3.88 str. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė

e3K-3-126-313/2019

CK3 3.87 str. Įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė

CPK 279 str. Sprendimo įsiteisėjimas

CK2 2.50 str. Juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles

3K-7-400/2012

3K-3-651/2006

e2A-123-585/2021

CPK 667 str. Skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymas

CPK 603 str. Kitų asmenų teisių gynimas vykdant sprendimą

3K-3-423/2006

3K-3-599/2013

CK4 4.171 str. Hipotekos objektas

3K-3-442-378/2016

3K-3-298/2012

CPK 179 str. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese