2021 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Harmony Life“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutarties, kuria ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Harmony Life“ ieškinį atsakovei Lenkijoje registruotai bendrovei „P.H.U. Amtrans (duomenys neskelbtini)“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Harmony Life“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovių UAB „TJC Logistics“ ir Lenkijoje registruotos bendrovės „P.H.U. Amtrans (duomenys neskelbtini)“ 177 193,40 Eur nuostoliams dėl prarasto krovinio atlyginti. Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „TJC Logistics“ buvo susitarusios, jog pastaroji atsakovė perveš iš Prancūzijos į Lietuvą krovinį. Krovinys turėjo būti pristatytas 2019 m. gruodžio 11–12 d., tačiau jis buvo prarastas. Ieškovė sužinojo, kad kroviniui pervežti atsakovė buvo sudariusi sutartį su UAB „Transbitas“, o ji sudarė sutartį su Lenkijoje registruota bendrove „Abjan“ sp. z o. o., kuri sudarė dar vieną sutartį su bendrove „P.H.U. Amtrans (duomenys neskelbtini)“. Ši bendrovė, kaip vežėja, yra nurodyta važtaraštyje ir faktiškai priėmė krovinį. Ieškovė vertino, kad abi atsakovės jos atžvilgiu laikytinos vežėjomis ir yra solidariai atsakingos už dingusį krovinį.

2. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovės UAB „TJC Logistics“ taikos sutartis ir nutraukta civilinės bylos dalis dėl reikalavimų, pareikštų šios atsakovės atžvilgiu.

3. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės „P.H.U. Amtrans (duomenys neskelbtini)“ 135 193,40 Eur nuostoliams atlyginti. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu už akių patikslintas ieškinys buvo patenkintas. Atsakovei pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nutartimi sprendimas už akių buvo panaikintas ir atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 23 d. nutartimi paliko ieškinį nenagrinėtą.

5. Teismas nustatė, kad pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 31 straipsnio 1 dalį, visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Pagal atsakovės ir bendrovės „Abjan“ sp. z o. o. sudarytą rašytinę sutartį, krovinio priėmimo vežti vieta – tai Prancūzija, o pristatymo vieta – Lenkija. Atsakovė yra Lenkijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo. Pagal CMR konvenciją ieškinys dėl žalos iš atsakovės priteisimo yra teismingas Prancūzijos arba Lenkijos, o ne Lietuvos teismams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Pagal imperatyvias CMR konvencijos nuostatas, vienintelis vežimą patvirtinantis dokumentas – tai važtaraštis, o ne trečiųjų asmenų (ne krovinio siuntėjo ir gavėjo) sudarytos papildomos sutartys. Nors atsakovė ir bendrovė „Abjan“ sp. z o. o. tariamai buvo sudariusios rašytinę krovinio pervežimo sutartį, atsakovei atvykus į Prancūzijoje esančią gamyklą pasiimti krovinio, jai buvo pateiktas krovinio CMR važtaraštis, kuriame buvo nurodyta, kad krovinys turi būti vežamas į Lietuvą ir jo gavėja yra ieškovė. Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, atsakovei kilo įtarimų dėl krovinio pristatymo vietos, tačiau ji nesikreipė į ieškovę ar krovinio siuntėją, kurios būtų jai patvirtinusios, kad krovinys turi būti vežamas į važtaraštyje nurodytą vietą. Ji komunikavo tik su „Abjan“ sp. z o. o., kuri nebuvo įgaliota krovinio siuntėjos ir gavėjos.

6.2. Atsakovės ir „Abjan“ sp. z o. o. sudarytoje sutartyje nėra šalių parašų, antspaudų ar kitų pasirašymą patvirtinančių rekvizitų, todėl ieškovei kilo abejonių, ar sutartis yra tikra. Net pripažinus, kad sutartis galioja, ji nepakeitė galutinės krovinio pristatymo vietos, nurodytos važtaraštyje. Kadangi važtaraštis CMR konvencijoje yra laikomas vežimo sutarties sudarymą patvirtinančiu dokumentu, ieškovė galėjo juo vadovautis ir jame pateiktos informacijos pagrindu pasirinkti bylos teismingumą. Važtaraštyje buvo nurodyta, kad krovinys turi būti pristatytas į Lietuvą, todėl byla teisminga Lietuvos teismams.

6.3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vežimas vyksta pagal vieną CMR važtaraštį ir toks važtaraštis perduodamas kiekvienam iš vežėjų (jeigu jų yra ne vienas), turi būti laikoma, kad visi vežėjai sudarė vienintelę vežimo sutartį. Šiuo atveju krovinys buvo vežamas pagal vieną važtaraštį, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad krovinio siuntėja yra bendrovė „SAS Cosmer“ (Prancūzija), gavėja – ieškovė (Lietuva), o vežėja – atsakovė (Lenkija). Perduodama krovinį ne važtaraštyje nurodytai gavėjai atsakovė prisiėmė atsakomybę dėl krovinio perdavimo neįgaliotiems asmenims ir kad dėl krovinio kilęs ginčas galės būti nagrinėjamas Prancūzijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje.

7. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Vežėjo įsipareigojimų mastą patvirtina vežimo sutartis. CMR važtaraštis nėra sutartimi, jis patvirtina, kad vežimo sutartis buvo sudaryta ir krovinys perduotas vežėjui. Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį, didesnė reikšmė yra suteikiama sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, todėl važtaraštyje nurodyti duomenys nekeičia atsakovės ir „Abjan“ sp. z o. o. sudarytos sutarties sąlygų. CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ir formos, todėl ji gali būti sudaroma surašant vieną šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant raštais, pranešimais ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, žodžiu.

7.2. Krovinio gabenimą su perkrovimu Lenkijoje organizavo ieškovės pasitelkti susitariantieji vežėjai, o ne atsakovė. Atsakovė vykdė su savo užsakove sudarytą krovinio gabenimo sutartį, pagal kurią ji turėjo pervežti krovinį į Liubliną (Lenkija) ir perduoti UAB „Transbitas“, kuri buvo paskutiniąja krovinio vežėja ir kurios žinioje esantis krovinys buvo prarastas. Pagal sutartį, kurios pagrindu atsakovė vežė krovinį, jo priėmimo vieta buvo Prancūzija, pristatymo vieta – Lenkija. Atsakovė nebuvo įsipareigojusi pristatyti krovinio į Lietuvą ir perduoti ieškovei, todėl ji neturėjo teisinio pagrindo, pažeisdama sutartį, atsisakyti perduoti krovinį UAB „Transbitas“.

7.3. Atsakovė yra Lenkijos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, gabenęs krovinį iš Prancūzijos į Lenkiją, todėl ieškinys dėl žalos priteisimo, vadovaujantis CMR konvencija, yra teismingas Prancūzijos arba Lenkijos teismams. Atsakovės ir „Abjan“ sp. z o. o. sudarytoje sutartyje nustatyta, kad visus ginčus, susijusius su užsakymo vykdymu, nagrinės Ūkinis teismas, kurio buveinė nustatoma pagal užsakymo davėjos buveinės adresą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paliko nenagrinėtą ieškovės pateiktą ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės – Lenkijoje registruotos bendrovės – nuostolių, patirtų praradus ieškovei gabentą krovinį, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi, teismo vertinimu, pagal aktualias CMR konvencijos nuostatas, Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ieškovės inicijuoto ginčo. Teismas nurodė, kad ieškinys atsakovei galėtų būti reiškiamas Lenkijos, kurioje yra registruota atsakovės buveinės vieta ir kur atsakovė turėjo pristatyti gabenamą krovinį, arba Prancūzijos, kurioje buvo krovinio priėmimo vežti vieta, teismuose. Ieškovė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir įrodinėja, kad ji turi teisę pareikšti ieškinį Lietuvoje, nes būtent čia ieškovei turėjo būti pristatytas prarastas krovinys. Taigi, nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės pareikštus reikalavimus dėl žalos už prarastą krovinį atlyginimo.

10. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, visų pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Antra, išanalizavęs minėtus duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali nustatant tarptautinę jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas. Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis (materialioji, teritorinė, asmenims ir laike). Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte nustatytas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 60–61 punktai).

11. Kaip minėta pirmiau, nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl žalos už prarastą krovinį atlyginimo. Iš byloje esančių duomenų, be kita ko, ieškovės pateiktų elektroninių laiškų, krovinio važtaraščio, taip pat šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovė buvo pateikusi užsakymą pervežti krovinį iš Prancūzijos į Lietuvą UAB „TJC Logistics“. Krovinio važtaraštyje buvo aiškiai nurodyta, kad krovinys turėjo būti pristatytas į Lietuvą ir perduotas jo gavėjai – ieškovei. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad UAB „TJC Logistics“, su kuria ieškovė buvo susitarusi dėl krovinio gabenimo, faktiškai šio krovinio negabeno. UAB „TJC Logistics“ sudarė krovinio vežimo sutartį su UAB „Transbitas“, kuri savo ruožtu pavedė krovinį pervežti Lenkijos bendrovei „Abjan“ sp. z o. o., o pastaroji sudarė sutartį dėl krovinio gabenimo su atsakove. Byloje pateiktoje atsakovės ir bendrovės „Abjan“ sp. z o. o. sutartyje (transporto užsakyme) nurodyta, kad atsakovė turėjo pakrauti krovinį Prancūzijoje, tačiau pristatyti šį krovinį ji turėjo ne į Lietuvą, kur pagal važtaraštį buvo galutinė pristatymo vieta, bet į šioje sutartyje nurodytą pristatymo vietą, esančią Lenkijoje, Liublino mieste. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovė paėmė iš siuntėjos Prancūzijoje krovinį bei važtaraštį ir pristatė jį į paskirties vietą Lenkijoje, kur perdavė krovinį UAB „Transbitas“. Šios aplinkybės atsispindi ir ieškovės pateiktame krovinio važtaraštyje. Tačiau vėliau krovinys buvo prarastas ir nebuvo pristatytas ieškovei, todėl ji siekia, kad jai būtų atlyginta prarasto krovinio vertė. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas tarp dviejų Europos Sąjungos valstybių narių – Lietuvos ir Lenkijos – subjektų dėl teisinių santykių, kylančių iš paslaugų teikimo (krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis) sutarties.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokios valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės inicijuotą ginčą, taikė CMR konvencijos nuostatas. Įvertinus tai, kad ieškovės reikalavimai yra kildinami iš krovinių pervežimo kelių transporto priemonėmis už užmokestį sutarties, o krovinio siuntėja ir gavėja yra skirtingų šalių teritorijose, darytina išvada, kad šalių ginčas šiuo atveju patenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį. Atsižvelgiant į kilusio ginčo šalis ir pobūdį, šiuo atveju aktualus yra ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2021 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris reglamentuoja Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose klausimus. Vis dėlto ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai ginčas patenka į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (šis reglamentas išdėstytas nauja redakcija priimant minėtą 2012 m. gruodžio 12 d. reglamentą Nr. 1215/2021) ir CMR konvencijos taikymo sritį, valstybės narės gali taikyti CMR konvencijoje nustatytas jurisdikcijos taisykles, kurios iš esmės atitinka nurodytame reglamente nustatytas jurisdikcijos taisykles (ESTT 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo byloje Nr. C-157/2013 Nickel & Goeldner Spedition GmbH prieš UAB „Kintra“, 35–42 punktai). Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės keliamą ginčą, pagrįstai taikė CMR konvencijoje nustatytas jurisdikcijos taisykles.

13. Šios bylos kontekste aktualios taisyklės dėl ginčų, kylančių iš tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarčių, jurisdikcijos yra nustatytos CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje. Aptariamoje normoje nurodyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Šioje nuostatoje taip pat aiškiai įvardinta, kad į kitus teismus kreiptis negalima.

14. Kasacinis teismas, aiškindamas CMR konvencijos 31 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad vertinant, kurie iš teismų turi jurisdikciją nagrinėti ginčus, patenkančius į CMR konvencijos reguliavimo sritį, reikia remtis CMR konvencijos tekstu ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis, nes tekstas lietuvių kalba nėra visiškai tikslus. Įvertinęs aptariamos nuostatos formuluotes lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis, teismas konstatavo, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai: pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. Teismas taip pat nurodė, kad CMR konvencijos komentare ir doktrinoje yra laikomasi pozicijos, jog tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų šioje nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017 15 ir 16 punktai). Tai reiškia, kad šalis, reikšdama reikalavimus teisme, pagal CMR konvencijos nuostatas turi teisę pasirinkti, pareikšti ieškinį šalių susitarimu nustatytos valstybės, esančios šios konvencijos dalyve, ar kitos valstybės, nustatytos šios konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktų pagrindu, teismams.

15. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad atsakovės registruotos buveinės vieta yra Lenkijoje, o krovinys, kuris turėjo būti pristatytas ieškovei, bet buvo prarastas, buvo priimtas vežti ir pakrautas Prancūzijoje. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinys atsakovei pagal pirmiau minėtas CMR konvencijos nuostatas galėtų būti reiškiamas tiek Lenkijos, tiek ir Prancūzijos teismuose. Tačiau byloje kilo nesutarimų, kuri valstybė – Lenkija ar Lietuva – laikytina galutine krovinio pristatymo vieta, kurios teismams pagal CMR konvencijos 31 straipsnį taip pat yra suteikta jurisdikcija nagrinėti ieškovės inicijuotą ginčą. Toks klausimas kilo dėl to, kad atsakovė nebuvo sudariusi tiesioginės sutarties su ieškove ir nebuvo prisiėmusi įsipareigojimo atvežti krovinį iš Prancūzijos į važtaraštyje nurodytą galutinę jo pristatymo vietą Lietuvoje. Kaip minėta pirmiau, ieškovė buvo sudariusi sutartį dėl krovinio pervežimo iš jo atsiėmimo vietos Prancūzijoje į Lietuvą su UAB „TJC Logistics“, tačiau vėliau, organizuojant krovinio pristatymą buvo pasitelkti kiti vežėjai, nesudarę sutarčių tiesiogiai su ieškove. Atsakovę, kaip vežėją, pasitelkė Lenkijos bendrovė „Abjan“ sp. z o. o., o atsakovės ir šios bendrovės sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad krovinys turi būti pristatytas iš Prancūzijos į Lenkiją. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra aktualu įvertinti, kokie santykiai sieja užsakovą ir tarpinį vežėją, kurį sutarčiai įvykdyti pasitelkė ne užsakovas, o kitas sutartį vykdantis vežėjas.

16. Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vyko keli vežėjai, yra išdėstytos CMR konvencijos VI skyriuje. Šiame skyriuje, be kita ko, nurodyta, kad tuo atveju, jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje (CMR konvencijos 34 straipsnis). Šios CMR konvencijos nuostatos turinys ir prasmė yra išsamiai atskleisti kasacinio teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, kurioje teismas įvertino ne tik CMR konvencijos sąlygų turinį, bet ir kitų valstybių šios konvencijos dalyvių teismų praktiką bei teisės doktrinoje pateikiamus išaiškinimus.

17. Kasacinis teismas pirmiau minėtoje nutartyje išaiškino, kad CMR konvencijos 34 straipsnyje pateiktą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiškinti kaip apibūdinančią atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, ir neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž). CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Teismas nurodė, kad tokiu atveju kitas vežėjas, priimdamas krovinį ir važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege (pagal įstatymą). Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, neturintis įtakos tarp užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020 30, 31, 33 ir 34 punktai).

18. Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja išvadą, kad tokioje situacijoje, kuri susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai užsakovas sudaro vieną sutartį dėl krovinio pervežimo nuo jo priėmimo iki galutinės pristatymo vietos, o jo pasitelktas asmuo sudaro sutartis su kitais vežėjais, kurie savo ruožtu sudaro dar kitas vežimo sutartis, visi vežėjai, priimdami krovinį ir važtaraštį, tampa pirmojo vežėjo ir užsakovo sudarytos sutarties dalyviais ir yra saistomi šios sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė priėmė krovinį, kuris turėjo būti pristatytas ieškovei kaip jo galutinei gavėjai, ir šio krovinio važtaraštį, kuriame atsakovė buvo įrašyta kaip vežėja. Tokiu būdu, pagal pirmiau aptartus išaiškinimus, atsakovė išreiškė valią dalyvauti ieškovės ir UAB „TJC Logistics“ sudarytoje sutartyje ir akceptavo jos sąlygas, atsispindinčias važtaraštyje. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad ieškovės reikalavimai šiai atsakovei, kaip ir atsakovei UAB „TJC Logistics“ ar kitiems prie pagrindinės krovinio vežimo sutarties prisijungusiems vežėjams, nepaisant vežėjų tarpusavio susitarimų turinio ir sąlygų, gali būti reiškiami važtaraštyje nurodytos krovinio pristatymo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teismuose.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktas CMR konvencijos nuostatų aiškinimas koreliuoja su šios nutarties 17–18 punktuose aptartoje kasacinio teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, kad CMR konvencijos VI skyriaus nuostatomis, be kita ko, yra siekiama geriau užtikrinti asmens, turinčio interesą dėl krovinio, teises (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. kovo 16 d. nutarties 37 ir 38 punktai). Be to, tokį aiškinimą pateisina ir tai, kad ieškovė (užsakovė), sudarydama sutartį dėl krovinio pervežimo su UAB „TJC Logistics“, kuri yra įregistruota Lietuvoje, negalėjo tikėtis, jog vežimui pasitelktiems ūkio subjektams sudarius sandorių grandinę, krovinio vežėja taps atsakovė, ir ieškovė dėl šios priežasties neteks galimybės pareikšti ieškinį Lietuvoje, bet turės kreiptis į Lenkijos teismą. Tuo tarpu atsakovė, nors ir buvo prisiėmusi prievolę pristatyti krovinį ne jo galutinei gavėjai Lietuvoje, o iškrauti Lenkijoje, dar priimdama krovinį galėjo aiškiai matyti, kurioje valstybėje yra galutinė šio krovinio pristatymo vieta (aplinkybė, kad krovinys turi būti pristatomas į Lietuvą, kaip minėta, atsispindėjo krovinio važtaraštyje, kuris buvo pateiktas atsakovei priimant krovinį Prancūzijoje) ir galėjo numatyti, kad pagal CMR konvencijos nuostatas ginčai, kilę dėl šio krovinio vežimo, gali būti nagrinėjami Lietuvos teismuose. Taigi, šioje nutartyje pateiktas susiklosčiusios situacijos aiškinimas geriau užtikrina šalių interesų pusiausvyrą.

20. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai nustatė šiuo atveju taikytiną jurisdikcijos taisykles nustatantį teisės aktą, netinkamai įvertino susiklosčiusio ginčo faktines aplinkybes ir pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės pareikštus reikalavimus. Dėl šios priežasties skundžiama teismo nutartis, kuria ieškovės ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, naikinama ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas Marius Bajoras

Paminėta tekste:

CPK