Klausimas. Procesinės pareigos pagal Konvencijos 3 ir 8 straipsnius pažeistos apeliacinės instancijos teismui pakeitus už seksualinę prievartą prieš kolegę nuteistam asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę viešaisiais darbais.

Šioje byloje pareiškėja skundėsi tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė laisvės atėmimo dešimčiai mėnesių bausmę, paskirtą jos kolegai už dvi seksualinės prievartos veikas prieš ją, viešaisiais darbais. EŽTT nustatė Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimą, nes, atsižvelgiant į ypatingą smurto prieš moteris socialinį pavojingumą ir būtinybę su juo kovoti veiksmingais ir atgrasančiais veiksmais, konkrečiomis bylos aplinkybėmis valstybės procesinis atsakas neužtikrino tinkamo reagavimo į pakartotinę seksualinę prievartą, patirtą darbo vietoje.

EŽTT pirmiausia atkreipė dėmesį į didėjančią viešųjų darbų, kaip neatskiriamos ir naudingos šiuolaikinės baudžiamosios politikos sudedamosios dalies, svarbą daugelyje Europos Tarybos valstybių narių ir jai pritarė. Pabrėžęs viešųjų darbų taikymo įvairovę valstybėse narėse, EŽTT kartu pažymėjo, kad apskritai, atsižvelgdamas ir į platų tarptautinį sutarimą dėl būtinybės griežtai kovoti su seksualine prievarta ir smurtu prieš moteris, jis pritartų nuostatai, kad nacionaliniai teismai turi būti itin atidūs priimdami sprendimą už tokius nusikaltimus vietoj laisvės atėmimo bausmės taikyti viešuosius darbus. Šioje byloje teismai nustatė, kad pareiškėja nukentėjo dėl dviejų nepadorių veikų, kurios nacionalinėje teisėje apibrėžiamos kaip seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie nėra lytiniai santykiai, su asmeniu be jo sutikimo.

Nors EŽTT negalėjo kvestionuoti teismų išvados, kad kaltininko veiksmai nekvalifikuotini kaip pasikėsinimas išžaginti, jis atkreipė dėmesį į tai, kad bet kokia prieš pareiškėją panaudota jėga neabejotinai būtų svarbi skiriant bausmę. Spręsdami dėl bausmės skyrimo, teismai neatsižvelgė į daugelį veiksnių, kurie pagal nacionalinę teisę buvo svarbūs skiriant bausmę, pavyzdžiui, nusikaltimo pasekmes pareiškėjai, kaltininko elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, jo akivaizdų gailėjimosi ar pastangų atlyginti jai padarytą žalą nebuvimą. Be to, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad kaltininko baudžiamosios atsakomybės laipsnis šiomis aplinkybėmis buvo itin didelis, atsižvelgiant į tai, kad jis seksualinius nusikaltimus pareiškėjai padarė pakartotinai ir per trumpą laiką, o tai rodo itin didelę jo tyčią.

Taigi stebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog, pakeitus bausmę švelnesne, būtų pasiekta jos paskirtis vien dėl to, kad nuo nusikaltimų padarymo praėjo ketveri metai ir kaltininkas daugiau jokių nusikaltimų nepadarė. Priimdamas šį sprendimą, teismas neužsiminė apie didelį kaltininko baudžiamosios atsakomybės laipsnį ar jo stiprų ketinimą įvykdyti nagrinėjamus seksualinius nusikaltimus ir nepateikė jokių įtikinamų motyvų, paaiškinančių, kodėl vien tik praėjęs laikas, už kurį niekaip neatsakinga pareiškėja, kuri dėl ilgo proceso turėjo būti tik dar labiau traumuota kaip auka, nusvėrė pirmiau minėtas rimtas atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima teigti, kad laisvės atėmimo bausmė buvo pakeista švelnesne atidžiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Be to, nors EŽTT turėjo omenyje, kad susitariančiosios šalys iš esmės turi didelę diskreciją baudžiamosios politikos klausimais, jis yra pabrėžęs ir tai, kad atpildas kaip teisingumo aukoms ir bendro atgrasymo forma yra vienas iš pagrindinių baudžiamųjų sankcijų skyrimo tikslų. Šiuo aspektu EŽTT rėmėsi ir Kroatijos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kuri patvirtino, kad apeliacinio teismo pareiga pateikti išsamius motyvus, kai nukrypstama nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, peržengia bausmės skyrimo ir baudžiamosios politikos ribas ir patenka į Konstitucijos bei Konvencijos taikymo sritį. EŽTT nurodė, kad tokioje byloje kaip ši, kurią vidaus institucijos laikė ribine (tarp pasikėsinimo išžaginti ir lengvesnių veikų seksualiniam neliečiamumui ir apisprendimo laisvei), apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad pareiškėja pakartotinai patyrė sunkią seksualinę prievartą, nusprendė pakeisti kaltininkui paskirtą laisvės atėmimo bausmę viešaisiais darbais, nepateikdamas tinkamų motyvų ir niekaip neatsižvelgdamas į nukentėjusiosios interesus, į kuriuos nacionaliniai teismai privalo atsižvelgti spręsdami dėl skirtinos bausmės.

Toks požiūris, EŽTT nuomone, galėjo rodyti tam tikrą atlaidumą baudžiant už smurtą prieš moteris, o tai savo ruožtu galėjo atgrasyti aukas nuo pranešimų apie tokius veiksmus, nors, remiantis menkais turimais duomenimis, smurtas prieš moteris yra nerimą keliantis reiškinys ir apie jį vis dar pranešama labai retai. Baudžiamosios politikos atlaidumas sprendžiant smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris atvejus buvo pažymėtas ir 2023 m. rugsėjo mėn. GREVIO paskelbtoje Kroatijos pradinio vertinimo ataskaitoje.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimą.