Klausimas. Teisė į nešališką teismą pažeista dėl objektyviai pagrįstų abejonių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos nešališkumu antrą kartą nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą, kurioje atmestas jo kasacinis skundas.
Šioje byloje pareiškėjas skundėsi tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, palikęs galioti apkaltinamąjį nuosprendį jo baudžiamojoje byloje, galėjo būti šališkas, nes teisėjų kolegijoje dalyvavo teisėja, anksčiau dalyvavusi pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacine tvarka, kai buvo panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir išreikšta teisėjų kolegijos nuostata, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai nuogąstavo, jog teisėja jau galėjo būti susidariusi išankstinę nuomonę dėl jo kaltumo, nors ankstesnė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada jai nebuvo teisiškai privaloma nagrinėjant bylą antrą kartą. Vadinasi, pareiškėjo abejonės minėto teismo nešališkumu buvo objektyviai pagrįstos.
EŽTT pirmiausia nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog teisėja buvo prieš jį nusistačiusi, tokią išvadą padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taigi byla turi būti nagrinėjama pagal objektyvųjį nešališkumo testą. EŽTT priminė, kad pagal jo praktiką vien tai, jog teisėja du kartus buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos, peržiūrėjusios pareiškėjo nuosprendį kasacine tvarka, narė, savaime nėra pakankamas pagrindas kilti objektyviai pagrįstoms abejonėms dėl jos nešališkumo. Tai, kad teisėjas jau yra priėmęs sprendimą dėl panašių, bet nesusijusių kaltinimų, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti jo nešališkumu vėliau nagrinėjamoje kitoje byloje, tačiau visai kas kita, jei ankstesniuose sprendimuose pateiktos išvados, kuriomis faktiškai iš anksto sprendžiamas kaltinamojo kaltumo tokioje vėlesnėje byloje klausimas.
Taigi EŽTT išnagrinėjo dvi kasacines nutartis pareiškėjo baudžiamojoje byloje. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog „šioje byloje objektyviai dokumentai buvo suklastoti“, taip pat sutiko su prokuroro argumentu dėl pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės už balsavimą vietoj kito Seimo nario, nurodė, kad žemesnių teismų atliktas įrodymų vertinimas buvo labai vienpusiškas ir neteisinis. EŽTT nuomone, tai aiškiai byloja apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą. EŽTT praktikoje, vertinant teismo nešališkumą vėlesnėje byloje, svarbus veiksnys yra tai, kad tas teismas įrodė, jog iš naujo išnagrinėjo vėlesnę bylą; tai taikoma, kai iš sprendimo vėlesnėje byloje matyti, kad galutinė pareiškėjo bylos analizė buvo atlikta remiantis vėlesniame procese pateiktais įrodymais ir išklausytais argumentais.
Tačiau EŽTT konstatavo, kad iš paskesnio Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio, kurį paliko galioti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas antrąja nutartimi, matyti, jog per antrąjį procesą nebuvo pateikta jokių naujų faktų, kurie būtų leidę sušvelninti per pirmąjį procesą atliktą faktų įvertinimą, to neteigė ir Vyriausybė. EŽTT taip pat pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 20 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rėmėsi pareiškėjo veiksmų pavojingumu; konstatavo, kad Seimo statutas neturi prioriteto prieš BK ir kad Lietuvos įstatymai jokios kitos rūšies atsakomybės už dokumentų klastojimą nenustato, tik baudžiamąją; kad tokios balsavimo Seime praktikos pripažinimas nepašalina nei veikos pavojingumo, nei jos nusikalstamumo, nes neturi nieko bendra su BK 302 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtimi.
EŽTT nurodė, kad toks pareiškėjo veiksmų apibūdinimas turi būti suprantamas kaip nustatęs, jog asmuo, kurį vėliau teisė Apeliacinis teismas, atitiko visus kriterijus, būtinus tam, kad būtų padaręs (pripažintas padariusiu) nusikalstamą veiką. Todėl EŽTT galėjo tik konstatuoti, kad Aukščiausiasis Teismas atliko pareiškėjo veiksmų teisinį vertinimą. EŽTT priminė, kad anksčiau jau yra nusprendęs, jog konkrečiomis bylos aplinkybėmis tai gali būti vertinama kaip išankstinis asmens, teisiamo vėlesniame procese, kaltumo klausimo sprendimas, tad ir sukelti objektyviai pagrįstų abejonių, kad nacionalinis teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl vėliau teisiamo asmens kaltumo jau jo bylos nagrinėjimo pradžioje. EŽTT praktikoje objektyviai pagrįstos abejonės pripažįstamos pirmiausia tais atvejais, kai šalies teismai ne tik aprašė faktines aplinkybes, susijusias su vėliau nuteistu asmeniu, bet ir atliko jo veiksmų teisinį vertinimą.
Išdėstytos aplinkybės paskatino EŽTT konstatuoti, kad Aukščiausiojo Teismo pirmojoje nutartyje buvo išvadų, kuriomis faktiškai iš anksto pasisakyta dėl pareiškėjo kaltumo vėlesniame procese (iš anksto išspręstas jo kaltumo klausimas, nulemtas šio klausimo sprendimas tolesniame procese). Be to, šioje byloje teisėja vertino ne tik BK 32 straipsnio taikymo pareiškėjui klausimą, bet ir jam pateiktus kaltinimus iš esmės. Vadinasi, 2016 m. gruodžio 20 d. kasacinėje nutartyje ne tik numanomas, bet, regis, ir primetamas konkretus pareiškėjo vaidmens, taip pat jo padarytų veikų kvalifikavimas, vos ne pripažįstant jį kaltu dėl nusikaltimo, nors ir nepaskelbiant jo kaltu padarius nusikaltimą. Be to, šiuo atveju buvo ne dėstomos su pareiškėju susijusios faktinės aplinkybės, nustatytos su juo kaltinamiems asmenims skirtame nuosprendyje, o vertinama jo paties baudžiamoji atsakomybė.
Aukščiausiojo Teismo antrojoje nutartyje buvo vartojama analogiška kalba, rodanti, kad šis teismas, bent daugiausia, neišnagrinėjo pareiškėjo bylos iš naujo. Dėl pareiškėjo įvardijimo EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pirmoji kasacinė nutartis buvo aiškiai skirta pareiškėjui asmeniškai, ir joje teismas nusprendė, kad „susiklosčiusi praktika“ Seime balsuoti už kitus Seimo narius, kurie elgėsi panašiai, savaime nepaneigia pareiškėjo veiksmų nusikalstamo pobūdžio (šiuo atveju EŽTT pateikė ir nuorodą į analogišką vėlesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadą antrojoje nutartyje). Be to, informacija apie pareiškėją nutartyje buvo pateikta kaip paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada. EŽTT pakartojo, kad šališkumas visada turi būti vertinamas tinkamai atsižvelgiant į kitas svarbias aplinkybes ir svarbiausius kriterijus.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pasinaudojo nušalinimo teise ir paprašė kasacinio teismo nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo, nes ji jau buvo išnagrinėjusi jo baudžiamąją bylą. Tačiau kasacinis teismas atmetė nušalinimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog jis objektyviai turėjo pagrindo baimintis dėl teisėjos šališkumo. Nors Vyriausybė teigė, kad nebuvo jokių formalių pagrindų teisėjai nusišalinti, EŽTT pažymėjo, kad, pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teisėjas gali būti nušalintas dėl bet kokių kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių jo nešališkumu. Būtent šia taisykle rėmėsi pareiškėjo advokatai. Be to, šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ne tik kvalifikavo pareiškėjo veiksmus pagal daugelį BK nuostatų, bet ir nusprendė, kad jo veiksmai prilygo dokumentų klastojimui, už kurį Lietuvoje galima tik baudžiamoji atsakomybė.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą) pažeidimą.