Klausimas. Advokato (pareiškėjo) įpareigojimas sumokėti neproporcingo dydžio kompensaciją teisėjui, kurio asmeninė ir profesinė garbė bei reputacija buvo pažeistos advokato Teisėjų tarybai pateiktame skunde, nors ir pripažinus, kad civilinės atsakomybės taikymo pagrindai buvo svarbūs ir pakankami, nes pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti savo faktinių teiginių (pvz., apie kyšio paėmimą) įrodymais.

Byloje, kurioje pareiškėjui (advokatui) buvo pritaikyta civilinė atsakomybė (priteista 50 000 eurų dėl pažeistos teisėjo garbės ir reputacijos) dėl jo Teisėjų tarybai pateiktame skunde išsakytų teiginių apie jo kliento bylą nagrinėjusį teisėją, EŽTT, pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės taikymo pagrindai buvo tinkami ir pakankami, nes pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti savo faktinių teiginių (pvz., apie kyšio paėmimą) įrodymais, tačiau priteista kompensacija buvo neproporcingo dydžio, nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas. 2007 m. pareiškėjas raštu kreipėsi Teismų tarybą, skųsdamasis dėl jo kliento bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo stokos, smerkdamas korupcijos ir aferos atvejį. Teisėjų taryba bylą nutraukė. Teisėjas pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir jam buvo priteista pirmiau nurodyta pinigų suma. Advokatų taryba pareiškėjui skyrė papeikimą dėl to, kad jis nepranešė teisėjui, jog teiks skundą Teismų tarybai, nors to buvo reikalaujama pagal Advokatūros įstatus. Šioje byloje EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad vidaus teismai vienbalsiai nusprendė, jog kaltinimai „sukčiavimu“, šališkumu ir korupcija buvo itin rimti ir jais buvo kvestionuojami teisėjo asmeninė garbė ir jo, kaip teismų sistemos atstovo, profesinis sąžiningumas. Šie kaltinimai iš esmės prilyginti faktiniams teiginiams. Pareiškėjas ne tik suabejojo teisėjo profesine etika (nešališkumo pateiga), bet ir apkaltino teisėją pasyvios korupcijos nusikaltimu, todėl EŽTT manė, kad natūralu, jog vidaus teismai tikėjosi, kad pareiškėjas pagrįs savo kaltinimus įrodymais. To nebuvo padaryta (pvz., pareiškėjui pavyko įrodyti tik tai, kad teisėjas žiovavo jam pasisakant), todėl EŽTT atitinkamai laikėsi pozicijos, kad nacionalinių teismų motyvai dėl pareiškėjo atsakomybės egzistavimo civilinėje byloje buvo „svarbūs“ ir „pakankami“. Vis dėlto EŽTT laikėsi pozicijos, kad priteista suma buvo pernelyg didelė, ypač atsižvelgiant į tai, kad kaltinimai nebuvo viešai paskelbti (pateikti skunde Teismų tarybai). Nors teiginiai

buvo aptarinėjami teisėjų sluoksniuose, EŽTT nusprendė, kad pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už informacijos nutekinimą iš proceso, kuris turėjo likti konfidencialus. Taigi EŽTT padarė išvadą, kad kišimasis į pareiškėjo saviraiškos laisvę nebuvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“ (sankcijos prasme).

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.