Klausimas. Nepagrįstas advokato nuteisimas už bendrininkavimą su laikraščiu apšmeižus ikiteisminį tyrimą atliekančius teisėjus.

Byloje, kurioje advokatas buvo nuteistas už bendrininkavimą su laikraščiu apšmeižus ikiteisminį tyrimą atliekančius teisėjus, Didžioji kolegija (pakeitusi paprastosios kolegijos sprendimą) nusprendė, kad advokatas (pareiškėjas) laikraštyje „Le Monde“ pateikė vertinamojo pobūdžio teiginius, turinčius pakankamą faktinį pagrindą, ir jo pareiškimai viešojo intereso klausimu neperžengė teisės į saviraiškos laisvę ribų (nustatytas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas). Šiuo sprendimu atskleidžiama, kad advokatai, nors jų vaidmuo ir skiriasi nuo žurnalistų, privalo turėti galimybę atkreipti visuomenės dėmesį į potencialius teisingumo sistemos trūkumus.

Aptariamoje byloje 1995 m. pagal Prancūzijos ir Džibučio bendradarbiavimo susitarimus komandiruotas teisėjas B. Borrelis buvo rastas negyvas. Po kelių dienų Džibučio žandarmerija, atlikusi tyrimą, padarė išvadą, kad jis nusižudė. Jo našlė, ginčydama savižudybės faktą, pateikė skundą (kaip civilinė šalis) ir paskyrė pareiškėją atstovauti jai procese. Buvo pradėti du teisminiai tyrimai dėl tyčinio nužudymo, kurį įvykdė nežinomas asmuo ar asmenys. Teisminis tyrimas atlikti buvo paskirtas teisėjams M. ir L. L. 2000 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas ir vienas jo kolegų parašė laišką Prancūzijos teisingumo ministrui dėl B. Borrelio mirties tyrimo. Jie nurodė, kad dar kartą kreipiasi į ministrą dėl teisėjų M. ir L. L. elgesio, kuris „visiškai neatitinka nešališkumo ir teisingumo principų“, ir paprašė, kad Generalinė teismų inspekcija atliktų tyrimą dėl „daugybės trūkumų <...> išaiškėjusių teisminio tyrimo metu“. Kitą dieną laikraštyje

„Le Monde“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame teigiama, kad J. Borrel advokatai teisingumo ministrui „griežtai kritikavo“ teisėją M., kaltindami ją elgesiu, kuris „visiškai prieštarauja nešališkumo ir teisingumo principams“, ir buvo priduriama, kad ji, akivaizdu, buvo neužregistravusi bylos medžiagos elemento (apsilankymo įvykio vietoje vaizdo kasetės) ir neperdavė jos tyrimą perėmusiam teisėjui.

Abu teisėjai, kaip civiliniai ieškovai, privataus kaltinimo tvarka inicijavo bylą „Le Monde“ direktoriui, straipsnį parašiusiam žurnalistui ir pareiškėjui, kaltindami juos valstybės tarnautojo viešu šmeižimu. Apeliacinis teismas pripažino ieškovą kaltu dėl bendrininkavimo padarant šią nusikalstamą veiką ir nurodė jam sumokėti 4000 eurų baudą. Kiekvienam iš teisėjų buvo priteista po 7500 eurų žalos atlyginimo, kurį pareiškėjas turėjo sumokėti solidariai su kitais dviem kaltinamaisiais.

Analizuodamas skundą iš esmės, EŽTT pirmiausiai priminė kai kuriuos savo jurisprudencijoje suformuluotus bendruosius principus. Priminta, kad ypatingas advokatų, kaip tarpininkų tarp visuomenės ir teismų, statusas jiems suteikia svarbią vietą vykdant teisingumą. Advokatams tenka pagrindinis vaidmuo užtikrinant, kad teismai, kurių misija teisinėje valstybėje yra esminė, turėtų visuomenės pasitikėjimą. Tačiau tai neatima iš advokatų teisės į saviraiškos laisvę, ypač teisės viešai komentuoti teisingumo vykdymą, jeigu jų kritika neperžengia tam tikrų ribų. Tos ribos yra susijusios su įprastais advokatūros narių elgesio apribojimais („orumu“, „garbe“ ir „sąžiningumu“ bei „pagarba <...> sąžiningam teisingumo vykdymui“ (žr. Europos pagrindinių advokato profesijos principų chartiją, priimtą 2006 m. lapkričio 24 d.). EŽTT taip pat pažymėjo, kad saviraiškos laisvės klausimas yra susijęs su teisininko profesijos nepriklausomumu, kuris yra labai svarbus veiksmingam „teisingo teisingumo“ vykdymui. Todėl tik išimtiniais atvejais gynėjo saviraiškos laisvės apribojimas – net ir švelnia baudžiamąja sankcija – gali būti pripažintas būtinu demokratinėje visuomenėje. Toliau EŽTT išsamiau nagrinėjo tokius ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje klausimus: pareiškėjo, kaip advokato, statusą, pareiškimų (teiginių) indėlį į diskusiją viešojo intereso klausimu, pareiškimų (teiginių) pobūdį, konkrečias bylos aplinkybes ir paskirtas sankcijas. Dėl advokato statuso EŽTT pirmiausiai atskyrė advokatų saviraiškos laisvę teismo salėje (didelė tolerancija kritikai; advokato saviraiškos laisvė gali kelti klausimą dėl jo kliento teisės į teisingą bylos nagrinėjimą – taigi teisingumo principas gali reikalauti laisvo ir net ryžtingo šalių keitimosi argumentais) ir už jos ribų. Dėl pastarojo aspekto EŽTT nurodė, kad kliento gynyba gali būti vykdoma per televizijos žinias arba pasisakant spaudoje, ir tokiais kanalais advokatas gali informuoti visuomenę apie trūkumus, galinčius pakenkti ikiteisminiam procesui ir pan. Šioje byloje EŽTT taip pat priminė, kad advokatai, neturėdami tvirto faktinio pagrindo, negali daryti pareiškimų, kurie yra tokie rimti, kad peržengia leistiną komentavimo ribą (žr., pvz., 2012 m. spalio 30 d. sprendimą byloje Karpetas prieš Graikiją, peticijos Nr. 6086/101; 2004 m. sausio 8 d.

1 Spaudoje neturint tvirto faktinio pagrindo buvo paviešinti pareiškėjo (advokato) vertinamojo pobūdžio teiginiai, dėl kurių visuomenė galėjo manyti, kad prokuroro ir bylą tiriančio teisėjo sprendimas už užstatą paleisti asmenį, užpuolusį pareiškėją jo kabinete, buvo grindžiamas galima jų korupcija; pareiškėjas buvo nuteistas dėl difamacijos. EŽTT pažymėjo, kad nors tiesa, jog H. H. buvo paleistas į laisvę itin švelniomis sąlygomis, atsižvelgiant į jam inkriminuotų nusikaltimų sunkumą,

nutarimą byloje A. prieš Suomiją, peticijos Nr. 44998/982), taip pat negali įžeidinėti (žr. 2008 m. sausio 24 d. nutarimą byloje Coutant prieš Prancūziją, peticijos Nr. 17155/033). Savo ruožtu bylose Gouveia Gomes Fernandes ir Freitas e Costa buvo laikoma, kad pastabose apie teisėjus vartotas ne įžeidžiantis, o kandus ar net sarkastiškas tonas, suderinamas su Konvencijos 10 straipsniu (žr. 2011 m. kovo 29 d. sprendimą bylose Gouveia Gomes Fernandes ir Freitas e Costa prieš Portugaliją, peticijos Nr. 1529/084). EŽTT

vien šio fakto nepakako pareiškėjo padarytoms išvadoms įrodyti. EŽTT priminė, kad, nesant pakankamo faktinio pagrindo, nuomonė taip pat gali būti perteklinė. Šiuo aspektu EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas niekuomet nepateikė – ir net nebandė pateikti – įrodymų, patvirtinančių teiginių apie korupciją teisingumą. Nenustatyta Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. 2 Pareiškėjas (advokatas) apeliaciniame skunde pateikė žeminančios ir įžūlios kritikos, skirtos asmeniškai posėdžiui pirmininkavusiai teisėjai (kad teismo sprendimas buvo šališkas, kryptingas, grindžiamas išgalvotais argumentais ir pasakomis, suklastotais faktais ir pan.); Advokatų taryba jam skyrė įspėjimą. Nagrinėdamas peticiją iš esmės, EŽTT pažymėjo, kad ši situacija yra panaši į bylą Meister prieš Vokietiją, kai advokatas išsakė įžeidžiančius teiginius apie teisėjus ir kitus asmenis, kuriuos jis laikė priėmusiais neteisingus sprendimus (1995 m. spalio 18 d. ir 1997 m. balandžio 10 d. Komisijos sprendimai, peticijų Nr. 25157/94 ir Nr. 30549/96), taip pat į bylą W. R. prieš Austriją, kai advokatas teisėjo nuomonę pavadino „juokinga“ (1997 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimas, peticijos Nr. 26602/95), ir į bylą Mahler prieš Vokietiją, kai advokatas teisme pareiškė, kad prokuroras kaltinamąjį aktą surašė „būdamas visiškai apsvaigęs“ (1998 m. sausio 14 d. Komisijos sprendimas, peticijos Nr. 29045/95). EŽTT nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami teiginiai prilygo ne tik sprendimo motyvų kritikai, bet ir konkretaus teisėjo kaltinimui piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, be kita ko, suformuluotam žeminančiais ir įžūliais žodžiais. EŽTT nuomone, nebuvo nieko, kas leistų manyti, kad pareiškėjas negalėjo išsakyti savo kritikos dėl sprendimo motyvų esmės, nevartodamas inkriminuojamų formuluočių (žr. mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) 2003 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Steur prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39657/98, kai pareiškėjo advokato teisme išsakyta policijos pareigūno kritika neprilygo asmeniniam įžeidimui ir griežtai apsiribojo pareigūno veiksmais, susijusiais su jo kliento byla, o ne jo bendrųjų profesinių ar kitų savybių kritika). Peticija pripažinta nepriimtina. 3 Pareiškėjai (advokatei) buvo skirta bauda už pareiškimą spaudoje, kuriame buvo kritikuojami „piktnaudžiavimo metodai, kuriuos prisidengdami kova su terorizmu taiko specialieji policijos padaliniai“. Šioje byloje, EŽTT nuomone, nebuvo jokių įrodymų, kad pareiškėjos panaudotas išraiškos būdas buvo vienintelė galimybė pateikti savo argumentus kliento gynybai (tyrimo metu ji nepasinaudojo procesinėmis galimybėmis ir pranešime spaudai peržengė savo kliento gynybos baudžiamajame procese ribas, siekdama pateikti bendrus kaltinimus dėl policijos ir teismų naudojamų metodų kovojant su terorizmu). EŽTT pritarė nacionalinių teismų pozicijai, kad tam tikros pranešimo spaudai ištraukos pažeidė nacionalinės policijos garbę ir reputaciją (ypač tos, kuriose kaltinama „teroristinių metodų naudojimu“, „reidų vykdymu naudojant gestapo ir milicijos vertus metodus“ arba „brutalumu ir kankinimais <...> policijos areštinėje, prižiūrint specialiojo skyriaus teisėjams“). Tam tikri pareiškėjos pasakymai peržengė leistinas ribas. Įžeidžiančių formuluočių perteklinis pobūdis ir faktinių įrodymų, pagrindžiančių kaltinimus, trūkumas buvo apsunkinti to fakto, kad šiuos veiksmus atliko advokatė: ji neparodė santūrumo ir orumo, kurių tikimasi iš jos profesijos atstovų. Peticija pripažinta nepriimtina.

4 Pareiškėjams (advokatams) taikyta civilinė atsakomybė už šmeižtą, kai jie spaudoje pateikė komentarus, kuriais pakenkta teisėjos reputacijai dėl jos įtarto dalyvavimo korupcijoje. Straipsniuose pareiškėjai išreiškė kritinę nuomonę apie teisės aktus, kuriais buvo leista atskirai teisti kaltinamuosius korupcijos byloje (pagal tuo metu galiojusias teisines nuostatas (kurios vėliau buvo panaikintos), baudžiamosios bylos, kuriose kaltinamieji buvo teisėjai ir ne teisėjai, turėjo būti nagrinėjamos atskirai; taikant tokią nuostatą galėjo susidaryti itin absurdiška situacija (ultra-absurda), kai dviejuose procesuose dėl tos pačios nusikalstamos veikos būtų priimti skirtingi sprendimai). Nors šiuo atveju buvo sunku atskirti

pasisakymus vertina bendrame kontekste, visų pirma siekdamas nustatyti, ar jie gali būti laikomi klaidinančiais ar nepagrįstu asmeniniu išpuoliu (žr. 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Ormanni prieš Italiją, petcijos Nr. 30278/045, cituotą Gouveia Gomes Fernandes ir Freitas e Costa), ir įsitikinti, ar vartojami pasakymai yra pakankamai glaudžiai susiję su bylos faktais (žr. sprendimą byloje Feldek prieš Slovakiją, peticijos Nr. 29032/95, ir pirmiau cituotą Gouveia Gomes Fernandes ir Freitas e Costa). Šioje byloje EŽTT taip pat atskyrė žurnalistus ir advokatus saviraiškos laisvės įgyvendinimo kontekste. EŽTT nuomone, žurnalistų užduotis – skleisti informaciją ir idėjas visais visuomenei svarbiais klausimais, įskaitant tuos, kurie susiję su teisingumo vykdymu. Savo ruožtu advokatai yra teisingumo sistemos dalyviai, tiesiogiai dalyvaujantys jos veikloje ir šalies gynyboje. Šioje byloje pareiškėjas tvirtino, kad jo teiginiai, paskelbti laikraštyje „Le Monde“, buvo skirti būtent jo užduočiai ginti savo klientą. Savo ruožtu EŽTT neįžvelgė, kaip pareiškėjo pasisakymai galėjo tiesiogiai prisidėti prie jo užduoties ginti klientą. Nors ir neginčijama, kad ginčijami pasisakymai pateko į bylos nagrinėjimo kontekstą, jie buvo skirti teisėjams, kurie tuo metu, kai pasisakymai buvo paskelbti, buvo galutinai nušalinti nuo bylos nagrinėjimo. EŽTT nesuprato, kaip pareiškėjo pasisakymai galėjo tiesiogiai prisidėti prie jo užduoties ginti savo klientą, nes teisminis tyrimas tuo metu jau buvo patikėtas kitam teisėjui, kuris nebuvo kritikos objektas.

Dėl pareiškimų prisidėjimo prie diskusijų viešojo intereso klausimu EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjo pasisakymai, susiję su teismų veikla, kuri yra viešojo intereso klausimas, ir su bylos, kuri sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, nagrinėjimu, pateko į diskusijų viešojo intereso klausimu kontekstą, todėl reikia užtikrinti aukštą saviraiškos laisvės apsaugos lygį, o valdžios institucijoms suteikiama itin siaura vertinimo laisvė.

faktus nuo vertinamojo pobūdžio teiginių, EŽTT nemanė, kad ginčijamame straipsnyje F. G. būtų inkriminuojama nusikalstama veika. Nors ir tiesa, kad pareiškėjai griežtai kritikavo teisėjos atžvilgiu nutrauktą bylą, jie tai darė dėl labai konkrečios situacijos – kito kaltinamojo toje pačioje byloje perdavimo teismui ir tuo metu galiojusių teisės aktų, kurie leido išskirti bylos nagrinėjimą. Vis dėlto vargu ar pareiškėjų teiginius būtų galima laikyti klaidinančiais ar nepagrįstu asmeniniu išpuoliu prieš F. G. EŽTT pažymėjo, kad kai kurie pareiškėjų teiginiai iš tiesų buvo kandūs ir net sarkastiški teisėjos F. G. atžvilgiu, tačiau jie negali būti laikomi įžeidžiančiais ir yra veikiau leistina kritika (plg. žr. 2003 m. gegužės 27 d. sprendimą byloje Skałka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 43425/98, dėl teisėjų išvadinimo „neatsakingais klounais“, „kretinu“ ir pan. laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens laiške, išsiųstame apygardos teismo pirmininkui). Nustatytas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas (dėl sankcijos griežtumo; savo ruožtu dėl teiginių pripažinta, kad pareiškėjas aiškiai vartojo įžeidžiančius žodžius ir visas jo laiško tonas buvo įžeidžiantis; be to, savo laiške jis nesuformulavo jokių konkrečių skundų, prašymų). 5 Pareiškėjas (žurnalistas) buvo pripažintas kaltu dėl šmeižto spaudoje, įžeidus prokurorą. Straipsnis buvo pateiktas kaip ataskaita apie pokalbį su M. G., kuris iš esmės išdėstė subjektyvaus pobūdžio argumentus, bandydamas įtikinti skaitytojus savo nekaltumu dėl jam mestų kaltinimų. EŽTT pažymėjo, kad, nors pareiškėjas formaliai neatsiribojo nuo M. G. pareiškimų, jis nepareiškė jokių vertinamojo pobūdžio teiginių dėl vyriausiojo prokuroro M. S., kurio vardas buvo paminėtas tik vieną kartą, žmogiškųjų ar profesinių savybių, neteigė, kad jis buvo atsakingas už M. G. bylos iškėlimą, aiškiai nurodė, kad M. S. nėra už procesą atsakingas prokuroras ir pan. Taigi, nors straipsnyje būta provokacijos elemento, jis negalėjo būti vertinamas kaip asmeninis M. S. puolimas, be to, straipsnis buvo glaudžiai susijęs su bylos faktais. Pažymėta ir tai, kad M. S. nedelsiant buvo suteikta galimybė pateikti savo įvykių versiją, išsklaidyti bet kokius įtarimus ir suteikti visuomenei galimybę palyginti šiuos du požiūrius. Nustatytas Konvencijos 10 straipsnio pažeidimas.

Dėl ginčo teiginių pobūdžio EŽTT nurodė, kad teiginiai, atsižvelgiant į bendrą jų atspalvį ir kontekstą, kuriame jie buvo išsakyti, labiau prilygo nuomonei, o ne fakto konstatavimui; jais iš esmės atspindėtas bendras teisėjų elgesio tyrimo metu vertinimas. Be to, šiems teiginiams netrūko faktinio pagrindo (pvz., tas faktas, kad teisėja neperdavė vaizdo kasetės, buvo ne tik nustatytas, bet ir pakankamai rimtas, dėl jo surašytas specialus protokolas byloje). Galiausiai buvo nustatyta, kad pareiškėjas kaip advokatas veikė dviejose rezonansinėse bylose, kuriose buvo konstatuota teisėjos M. veiklos trūkumų. Be to, buvo pakankamai glaudus ryšys tarp pareiškėjo vartotų posakių ir bylos faktų, todėl jo pasisakymai negalėjo būti laikomi klaidinančiais ar neteisėtu puolimu.

Aptardamas specifinių bylos aplinkybių klausimą, EŽTT vertino: a) Poreikį atsižvelgti į bylos kontekstą. Šiuo atžvilgiu svarbus ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjų elgesys ir pareiškėjo ryšiai su vienu iš jų, bet ir labai specifinė bylos istorija, jos tarpvalstybinis aspektas ir didelis nušvietimas žiniasklaidoje. Savo ruožtu nacionalinis teismas esminį dėmesį skyrė pareiškėjo pasisakymui dėl „elgesio, visiškai prieštaraujančio nešališkumo ir sąžiningumo principams“, nors ši citata turėjo būti įvertinta atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, juolab kad realiai tai nebuvo komentaras, išsakytas straipsnio autoriui, o pareiškėjo ir jo kolegos teisingumo ministrui išsiųsto laiško ištrauka. Be to, tuo metu, kai pareiškėjas atsakė į žurnalisto klausimus, šis apie laišką ministrui jau buvo informuotas iš savo paties šaltinių. Straipsnio autorius buvo vienintelis atsakingas už nuorodą į drausminę bylą prieš teisėją M. „Scientologijos“ bylos kontekste. Akcentuota, kad advokatai negali būti atsakingi už viską, kas parašyta spaudos paskelbtame „interviu“, ar už spaudos veiksmus. Taigi Apeliacinis teismas turėjo išnagrinėti ginčo teiginius, visapusiškai įvertinęs tiek bylos aplinkybes, tiek laiško turinį, kaip visumą. Sąvokos „susitarimas“ vartojimas „savaime“ negali būti laikomas rimtu išpuoliu prieš teisėjos M. ir Džibučio prokuroro garbę ir reputaciją. Be to, pažymėta, kad pareiškėjo teiginiai negali būti „susiaurinti“ tik iki priešiškų santykių su teisėja M. išraiškos. Ginčo pasisakymai buvo bendros dviejų advokatų profesinės iniciatyvos dalis dėl naujų, nustatytų ir galinčių atskleisti rimtus teisingumo sistemos trūkumus faktų. Nors pareiškėjo pastabos neabejotinai turėjo neigiamą atspalvį, reikia pažymėti, kad, nepaisant jų šiek tiek priešiško pobūdžio ir rimtumo, pagrindinis teiginių klausimas buvo susijęs su teisminio tyrimo veikimu, o tai buvo viešasis interesas – šiame kontekste yra mažai erdvės saviraiškos laisvės apribojimams. Be to, advokatas turi turėti galimybę atkreipti visuomenės dėmesį į galimus teisingumo sistemos trūkumus, o teismams gali būti naudinga konstruktyvi kritika. b) Poreikį apsaugoti / palaikyti teismų valdžios autoritetą. Nagrinėjamoje byloje Vyriausybė, siekdama pagrįsti apribojimą, teigė, kad teisminės institucijos neturi teisės „atsakyti“. Savo ruožtu EŽTT pažymėjo, kad tiesa, jog ypatinga teismų užduotis visuomenėje reikalauja, kad teisėjai laikytųsi diskretiškumo pareigos. Šia pareiga siekiama konkretaus tikslo: teisėjų, skirtingai nei advokatų, pasisakymai yra priimami kaip objektyvaus vertinimo išraiška, kuria įpareigojamas ne tik besireiškiantis asmuo, bet ir visa teisingumo sistema.

Advokatai savo ruožtu kalba savo ir savo klientų vardu, taip atskirdami save nuo žurnalistų, kurių vaidmuo ir tikslas teisminėse diskusijose iš esmės yra kitoks. Nepaisant to, nors gali prireikti apsaugoti teismus nuo iš esmės nepagrįstų labai žalingų išpuolių (angl. k. gravely damaging attacks that are essentially unfounded), tai negali turėti draudimo asmenims reikšti savo nuomonę, pateikiant pakankamą faktinį pagrindą turinčius vertinamojo pobūdžio teiginius visuomenei svarbiais klausimais, susijusiais su teisingumo sistemo veikimu, poveikio. Grįždamas prie konkrečios bylos aplinkybių, EŽTT nurodė, teisėjai M. ir L. L. buvo teismų nariai, todėl jiems taikomos platesnės priimtinos kritikos ribos nei eiliniams piliečiams. Be to, pareiškėjo pasisakymai negalėjo pakenkti tinkamam teismo procesui, atsižvelgiant į tai, kad aukštesnės instancijos teismas nuo bylos nušalino su kritika susijusius teisėjus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pareiškėjo apkaltinamasis nuosprendis negalėjo prisidėti prie teismų valdžios autoriteto palaikymo. c) Prieinamų gynybos priemonių išnaudojimą. Atsižvelgdamas į Vyriausybės argumentą dėl galimybės pasinaudoti turimomis teisių gynimo priemonėmis, EŽTT nurodė, kad šiuo atveju nurodytas argumentas yra svarbus, bet nepakankamas pareiškėjo nuteisimui pagrįsti. EŽTT pažymėjo, kad advokato atliekama kliento gynyba turi būti vykdoma ne žiniasklaidoje, išskyrus labai specifines aplinkybes, bet kompetentinguose teismuose, ir tai apima bet kokių prieinamų teisių gynybos priemonių panaudojimą. Pavyzdžiui, šiuo atveju EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad kreipimasis į Paryžiaus apeliacinio teismo Kaltinimų skyrių akivaizdžiai parodė, jog pradinis pareiškėjo ir jo kolegos ketinimas buvo išspręsti klausimą naudojant turimas teisių gynimo priemones. Apibendrindamas specifinių bylos aplinkybių kriterijų, EŽTT nurodė, kad pareiškėjo pasisakymai neprilygo labai žalingiems ir iš esmės nepagrįstiems išpuoliams prieš teismų veiklą, tačiau buvo į atitinkamus teisėjus nukreipta kritika viešojo intereso klausimu, susijusiu su teisingumo sistemos veikimu ir byla, kuri nuo pat pradžių sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Nors pasisakymus galima laikyti šiurkščiais, jie vis dėlto prilygo vertinamojo pobūdžio teiginiams, turintiems pakankamą faktinį pagrindą.

Aptardamas pritaikytų sankcijų kriterijų, EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 4000 eurų baudą ir kartu su kitais dviem asmenimis atlyginti 7500 eurų žalą kiekvienam teisėjui. Taigi jam paskirta sankcija nebuvo pati švelniausia, o, priešingai, buvo tam tikro reikšmingo dydžio, ir netgi buvo remiamasi jo, kaip advokato, statusu, siekiant pateisinti didesnį jos griežtumą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, EŽTT nusprendė, kad nuosprendis pareiškėjui negali būti laikomas proporcingu kišimusi į jo teisę į saviraiškos laisvę, todėl jis nebuvo „būtinas demokratinėje visuomenėje“, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 10 straipsnį. Šioje byloje EŽTT taip pat nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (nešališkas teismas) pažeidimą dėl to, kad kasaciniame teisme buvo teisėjas, kuris anksčiau viešai išreiškė palaikymą vienai iš civilinių šalių.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą (Didžioji kolegija, pakeitusi paprastosios kolegijos sprendimą). Toje pačioje byloje nustatytas ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (nešališkas teismas) pažeidimas.