Klausimas. Procesinė pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį pažeista dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso dėl seksualinės prievartos prieš nepilnametį trukmės, nevisiško ypatingo vaiko pažeidžiamumo ir poreikių paisymo, su ekspertizės skyrimu ir atlikimu susijusių trūkumų, netinkamai motyvuoto bausmės vykdymo atidėjimo, galiausiai paskirtos sankcijos akivaizdaus neproporcingumo nusikaltimo sunkumui.
Šioje byloje pareiškėjas skundėsi dėl to, kad baudžiamasis procesas dėl pasikėsinimo atlikti prieš jį seksualinio prievartavimo veiksmus buvo pernelyg ilgas, o kaltininkui paskirta bausmė – per švelni. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio procesinio aspekto pažeidimą, nes, atsižvelgdamas į minėto proceso trūkumus, pakenkusius jo kokybei ir veiksmingumui, ypač proceso trukmę ir kaltininkui paskirtą sankciją, ir į proceso reikšmę pareiškėjui, padarė išvadą, kad nacionalinės institucijos neįvykdė savo procesinių pareigų pagal šią nuostatą. Pirmiausia EŽTT nurodė, kad, pagal nacionalinių teismų nustatytas aplinkybes, septyniolikmetį pareiškėją jo namuose užpuolė tetos sugyventinis, jis jėga įsiveržė į pareiškėjo kambarį, kelis kartus smogė jam į galvą ir liemenį, suspaudė kaklą ir lytinius organus, numovė apatinius drabužius ir grasino jį išprievartauti; dėl šių įvykių pareiškėjas patyrė potrauminio streso sutrikimą.
EŽTT nuomone, pareiškėjas, būdamas nepilnametis, patyręs fizinį smurtą minėtomis aplinkybėmis, buvo pažeidžiamas, nėra pagrindo abejoti, kad išprievartavimo grėsmę jis turėjo suvokti kaip pakankamai realią, ir tai sukėlė jam didelę baimę, kančią ir dvasinius išgyvenimus. Taigi EŽTT konstatavo, kad užpuolimas buvo pakankamai rimtas, siekiantis Konvencijos 3 straipsnyje nustatytą žiaurumo lygį. Taigi pareiškėjas turėjo įrodomą reikalavimą pagal šią nuostatą, ir valstybės institucijos privalėjo atlikti veiksmingą netinkamo elgesio su juo tyrimą.
EŽTT nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tą pačią dieną, kai pareiškėjas kreipėsi į policiją. Valstybės institucijos ėmėsi deramų priemonių įrodymams gauti (apklausė liudytojus, gavo teismo ekspertizės išvadas, nustatė svarbias aplinkybes ir atsakingą asmenį). Jos ėmėsi priemonių, atsižvelgdamos į pareiškėjo pažeidžiamumą, kurį lėmė tai, kad nuo pasikėsinimo išprievartauti jis nukentėjo būdamas nepilnametis. Prokuroras tyrimą vykdančioms institucijoms pavedė ištirti, ar užpuolimas galėjo sukelti pareiškėjui fizinį skausmą; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įvertinti jo specialios apsaugos poreikiai, jam buvo leista nedalyvauti teismo posėdžiuose ir nebūti apklausiamam teisme; teismai pripažino, kad tam tikri nedideli netikslumai nuo seksualinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų parodymuose nesudaro pagrindo abejoti bendru jų parodymų patikimumu, atsižvelgiant į šoką, stresą ar gėdos jausmą, kurį jie gali patirti dėl tokių nusikaltimų pobūdžio.
EŽTT įsitikino, kad šiuo aspektu Lietuvos institucijos laikėsi jo praktikoje pabrėžiamo reikalavimo nacionaliniame procese dėl seksualinės prievartos prieš vaikus veiksmingai įgyvendinti vaikų teisę į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi jų interesais ir tinkamai atsižvelgiama į ypatingą vaiko pažeidžiamumą bei atitinkamus poreikius.
Kita vertus, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamasis procesas buvo ilgas – iš viso truko penkerius metus vienuolika mėnesių. Daugiau nei vienerius metus tris mėnesius truko ikiteisminis tyrimas ir trejus metus du mėnesius – bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Bendrą proceso trukmę labiausiai nulėmė medicinos ekspertizių, kuriomis buvo siekiama nustatyti pareiškėjo patirtų sužalojimų sunkumą, skaičius ir atlikimo trukmė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos trys skirtingų ekspertų ekspertizės, nes pirmosios ekspertizės aktas buvo nepakankamai motyvuotas, o antrosios parengtas neatsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagą. Trečiajai medicinos ekspertizei, kurios prašyta siekiant pašalinti dviejų ankstesnių trūkumus ir prieštaravimus, atlikti prireikė aštuonių mėnesių, per kuriuos nebuvo vykdomos jokios kitos tyrimo priemonės.
Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atlikta papildoma pareiškėjo kūno sužalojimų ekspertizė. EŽTT pažymėjo, kad ši ekspertizė buvo paskirta pareiškėjo prašymu, grindžiamu jo nesutikimu su trečiosios ekspertizės išvada, o ne jos trūkumais, nacionalinis teismas šio prašymo tenkinti neprivalėjo. EŽTT pabrėžė, kad kelių medicinos ekspertizių atlikimas skirtingose baudžiamojo proceso stadijose ne tik jį užtęsė, bet ir sumažino kiekvienos vėlesnės ekspertizės galimybes tiksliai nustatyti pareiškėjo patirtus sužalojimus. Be to, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos trys medicinos ekspertizės pareiškėjo kūno sužalojimų mastui nustatyti, jose nebuvo vertintas užpuolimo poveikis jo psichikos sveikatai; tokią ekspertizę pareiškėjo prašymu paskyrė pirmosios instancijos teismas.
EŽTT, vadovaudamasis tarptautiniais šaltiniais, pabrėžė ypatingą jaunų asmenų pažeidžiamumą ir ypatingus psichologinius veiksnius, susijusius su seksualine prievarta prieš nepilnamečius, ir nurodė, kad nacionalinės institucijos psichologinį vertinimą privalėjo atlikti nedelsdamos ir nelaukdamos, kol pareiškėjas pats to paprašys. Be to, Valstybinė teismo medicinos tarnyba pradėjo atlikti pareiškėjo teismo psichologinę ir psichiatrinę ekspertizę tik praėjus vieneriems metams nuo teismo sprendimo ją skirti, atliko per tris mėnesius. Dėl to bylos nagrinėjimas teisme buvo atidėtas vieneriems metams trims mėnesiams. Nors ir atsižvelgdamas į specialistų ir ekspertų darbo krūvį, EŽTT priminė, kad būtent valstybė turi organizuoti savo teisminę sistemą taip, kad jos institucijos būtų pajėgios laikytis Konvencijos reikalavimų.
Lansarotės konvencija reikalaujama užtikrinti, kad seksualinių nusikaltimų prieš vaikus atvejais tyrimams ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui būtų teikiama pirmenybė ir jie būtų atliekami be nepagrįsto vilkinimo. Taigi EŽTT konstatavo, kad apskritai valdžios institucijos yra atsakingos už užsitęsusią nacionalinių teismo procesų trukmę ir kad šis procesas neatitiko greitumo ir operatyvumo reikalavimo pagal Konvencijos 3 straipsnį.
EŽTT taip pat kritiškai vertino tai, kad pareiškėjui teko dalyvauti keliose teismo medicinos ekspertizėse, o po užpuolimo praėjus daugiau nei trejiems metams – dalyvauti atliekant teismo psichologinę ir psichiatrinę ekspertizę. Lansarotės konvencijoje ir ES teisėje nustatytas reikalavimas riboti nuo seksualinės prievartos nukentėjusių vaikų apklausų skaičių ir kiek įmanoma sumažinti medicininių apžiūrų skaičių, kad jie nebūtų verčiami iš naujo išgyventi patirtus įvykius, taip sukeliant papildomą traumą ir antrinę viktimizaciją. Taigi EŽTT manė, kad reikalavimas atlikti pareiškėjui kelias medicinos ekspertizes dėl ankstesnių ekspertizės aktų trūkumų ir po kelerių metų nuo nagrinėjamų įvykių atlikti jo psichologinį įvertinimą, nes institucijos jo neskyrė ankstesniame proceso etape, sukėlė papildomos traumos pavojų ir dėl to buvo nesuderinamas su valstybės pareiga tinkamai atsižvelgti į ypatingą vaiko pažeidžiamumą ir atitinkamus poreikius.
EŽTT priminė, kad tinkamo bausmės skyrimo klausimai iš esmės nepatenka į Konvencijos taikymo sritį ir kad ne jis sprendžia, pavyzdžiui, kokios trukmės laisvės atėmimas skirtinas už konkretų nusikaltimą. Tačiau nacionaliniai teismai jokiomis aplinkybėmis neturėtų leisti, kad sunkaus pasikėsinimo į fizinę ir psichinę neliečiamybę atvejai liktų nenubausti arba kad už sunkius nusikaltimus būtų baudžiama pernelyg švelniomis bausmėmis. Taigi šioje EŽTT byloje pagrindinis klausimas yra ne paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė (treji metai), o tai, kad jos vykdymas buvo atidėtas. Nors valstybių procesinė pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį negali būti aiškinama kaip reikalavimas, kad seksualinį prievartavimą įvykdę ar pasikėsinę įvykdyti asmenys visais atvejais turi atlikti laisvės atėmimo bausmę, siekiant nesukelti nebaudžiamumo jausmo ir užtikrinti veiksmingą atgrasymą nuo seksualinių nusikaltimų, ypač įvykdytų nepilnamečiams, sprendimas atidėti už tokį nusikaltimą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą turi būti tinkamai motyvuotas.
Teismų pareiga motyvuoti sprendimą atidėti bausmės vykdymą yra nustatyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. EŽTT pažymėjo, kad nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog priimant sprendimą atidėti bausmės vykdymą būtina atsižvelgti į nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, jis nepateikė jokio paaiškinimo, kokios nusikaltimo padarymo aplinkybės ar kokie kaltininko asmenybės aspektai pagrindžia sprendimą atidėti bausmės vykdymą. Kasaciniame skunde pareiškėjas teigė, kad nuteistasis nusipelnė griežtos bausmės, ypač dėl to, kad pareiškėjas buvo nepilnametis, užpuolimas įvyko jo dvejų metų brolio akivaizdoje, o kaltininkas anksčiau buvo teistas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Be to, atrodo, jog nė vienas iš teismų neatsižvelgė į tai, kad pasikėsinimas išprievartauti įvyko pareiškėjo namuose, kur jis turėjo jaustis saugus, ir kad kaltininkas buvo jo šeimos narys.
EŽTT pažymėjo, kad pagal atitinkamus tarptautinius dokumentus tai, jog nusikaltimą padarė šeimos narys arba kartu su vaiku gyvenantis asmuo, turėtų būti laikoma kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. EŽTT atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuteistojo prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teismai atmetė motyvuodami tuo, jog jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, jo parodymai baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs ir jis neatlygino pareiškėjui jokios neturtinės žalos, tačiau nepasisakė dėl šių aplinkybių reikšmės išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam realiai neatliekant paskirtos bausmės. Taigi EŽTT negalėjo konstatuoti, kad nacionaliniai teismai pateikė pakankamus ir įtikinamus bausmės vykdymo atidėjimo motyvus, remdamiesi nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, jo asmenybe ar kitais bausmių skyrimo pagrindais, o galėjo tik padaryti išvadą, kad šiam sprendimui didelę reikšmę turėjo proceso trukmė, dėl kurios, minėta, buvo atsakingos valdžios institucijos.
Pripažindamas, kad bausmės sušvelninimas arba jos vykdymo atidėjimas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės gali būti tinkama priemonė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamos kaltinamojo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimui ištaisyti, EŽTT nurodė, kad šioje byloje nei nacionaliniame, nei EŽTT procese nebuvo įrodinėjama, jog bausmės vykdymas buvo atidėtas siekiant šio tikslo. Pabrėždamas, kad nesikiša į nacionalinių teismų parenkamas baudžiamąsias priemones, šioje byloje EŽTT negalėjo konstatuoti, kad sprendimas atidėti bausmės vykdymą buvo priimtas kruopščiai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes, tokias kaip nukentėjusiojo (pareiškėjo) amžius ir pažeidžiamumas, užpuolimo aplinkybės, tarp pareiškėjo ir kaltininko susiklostę šeiminiai santykiai ir pastarojo galios pozicija pareiškėjo atžvilgiu, taip pat užpuolimo pasekmės jo fizinei ir psichinei sveikatai.
Turėdamas omenyje, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir paleidimas lygtinai gali būti naudinga priemonė kaltininko elgesiui keisti ir tvaresnei nukentėjusiojo apsaugai užtikrinti, EŽTT konstatavo, kad nacionaliniai teismai nenustatė kaltininkui jokių BK nurodytų įpareigojimų, pavyzdžiui, atsiprašyti pareiškėjo, nebendrauti su juo, nesilankyti jo namuose, dalyvauti elgesio pataisos programose. Vietoj to nuteistasis buvo įpareigotas sumokėti 1000 Eur į valstybės Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat privalėjo kas dvi savaites susisiekti elektroniniu paštu su probacijos pareigūnu ir kas du mėnesius susitikti asmeniškai. EŽTT nuomone, tokia sankcija negali būti laikoma proporcinga vienos iš pagrindinių pareiškėjo teisių pagal Konvenciją pažeidimui: ji negali būti laikoma turinčia būtiną atgrasomąjį poveikį užkertant kelią tokiems pažeidimams ateityje arba nukentėjusiojo suvokiama kaip teisinga. Šiuo aspektu EŽTT pažymėjo, kad atitinkamas Lietuvos įstatymas buvo pakeistas ir panaikinta galimybė atidėti bausmės vykdymą, kai buvo padaryti seksualinio pobūdžio nusikaltimai.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio procesinio aspekto pažeidimą.