Klausimas. Nepagrįstas (nepateikus svarbių ir pakankamų motyvų) dviejų pareiškėjų (advokatų) nuteisimas dėl teisėjų difamacijos, jiems vykdant savo, kaip advokatų, profesines pareigas; baudžiamojo pobūdžio sankcijos gali turėti neigiamą poveikį visai advokato profesijai, ypač kalbant apie tai, kad advokatai gina savo klientų interesus; taip pat priteistas pernelyg didelis žalos atlyginimas.

Byloje, kurioje pareiškėjai (advokatai) buvo nuteisti dėl teisėjo difamacijos (pareiškėjai raštu kreipėsi į Teismų tarybą dėl teisėjo veiksmų parengiamojo posėdžio metu ir tam tikrų procesinių pažeidimų bei į prokurorą dėl šmeižto ir rasinės

diskriminacijos teismo sprendime; abiem atvejais šios iniciatyvos baigėsi nesėkmingai, ir teisėjai inicijavo bylas dėl žalos atlyginimo) ir jiems priteista sumokėti žymaus dydžio žalos atlyginimą, EŽTT, pažymėjęs, kad abu pareiškėjai tevykdė savo, kaip advokatų, profesines pareigas, pateikti teiginiai prilygo kritikai, kurios teisėjai gali tikėtis vykdydami savo pareigas ir dėl kurios jų garbė ar reputacija nenukenčia, baudžiamosios sankcijos paskyrimas savaime turi slopinantį poveikį saviraiškos laisvei, priteistos didelės sumos kaip žalos atlyginimas, nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą. 2008 m. pareiškėjas L. P. nusiuntė laišką Teismų tarybai, skųsdamasis dėl teisėjos A. A. elgesio parengiamojo posėdžio metu ir dėl tam tikrų procesinių pažeidimų: jis skundėsi dėl „didelio teisėjos ir kitos šalies advokato familiarumo“, tam tikrų delsimų, preliminaraus sprendimo neišsiuntimo ir pan. Teismų taryba nusprendė nesiimti jokių veiksmų dėl šio skundo. Vėliau teisėja A. A. pateikė skundą prieš L. P. dėl šmeižto, teigdama, kad buvo pasikėsinta į jos reputaciją ir garbę. Teismai nusprendė, kad L. P. peržengė leistinos kritikos ribas, ir priteisė L. P. sumokėti teisėjai 5000 eurų. 2009 m. du romų kilmės asmenys, atstovaujami P. M. Carvalho, pateikė skundus prieš teisėją A. F. dėl šmeižto ir rasinės diskriminacijos dėl jos komentarų, išsakytų su jais susijusiame sprendime. Prokurorui nutraukus bylą, tie patys du asmenys, vėl atstovaujami P. M. Carvalho, kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl šmeižto, reikalaudami iš teisėjos 10 000 eurų. Šį skundą teismas pripažino akivaizdžiai nepagrįstu. 2011 m. teisėja pareiškė civilinį ieškinį P. M. Carvalho, teigdama, kad jis, kaip atstovas, sąmoningai pateikė nepagrįstą baudžiamąjį skundą prieš ją. Iš P. M. Carvalho buvo priteista sumokėti 10 000 eurų su delspinigiais.

EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas, pažymėjo, kad sprendimais, kuriais pareiškėjams taikyta atsakomybė, apribota jų saviraiškos laisvė. Šiuo ribojimu buvo siekiama dviejų teisėtų tikslų: 1) apsaugoti kitų asmenų reputaciją ir teises bei apsaugoti teisėjus; ir (2) palaikyti teismų autoritetą ir nešališkumą.Vis dėlto EŽTT manė, kad vidaus teismų nurodyti motyvai dėl pareiškėjų atsakomybės nebuvo nei svarbūs, nei pakankami ir neatitiko primygtinio socialinio poreikio. Taigi ribojimas buvo neproporcingas ir nebuvo būtinas. Pagrįsdamas tokią išvadą, EŽTT nurodė toliau pateikiamus argumentus. Šis teismas pirmiausiai paminėjo, kad abu pareiškėjai vykdė savo, kaip advokatų, profesines pareigas. L. P. skunde buvo aprašytas parengiamasis teismo posėdis, kuriame jis dalyvavo kaip atstovas ir atkreipė dėmesį į situacijas, kurios, jo manymu, buvo neįprastos. L. P. nurodyti kaltinimai prilygo kritikai, kurios teisėjai gali tikėtis vykdydami savo pareigas ir dėl kurios jų garbė ar reputacija nenukenčia. L. P. teiginiai neperžengė leistinos kritikos ribų; jie buvo nusiųsti raštu tik Teismų tarybai ir nebuvo viešai paskelbti. Taigi tariama žala teisėjo reputacijai buvo labai nedidelė. P. M. Carvalho atveju pareiškėjas tiesiog vykdė savo klientų, siekiančių patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn dėl šmeižto ir diskriminacijos, nurodymus (procesas baigėsi nesėkmingai). EŽTT manė, kad pareiškėjas tiesiog gynė savo klientų interesus, ir nesuprato, kaip jis nesilaikė profesinės etikos. Dėl siekio priversti advokatą atsisakyti kliento nurodymų gali būti pažeista kiekvieno asmens teisė turėti galimybę kreiptis į teismą.

Dėl sankcijų griežtumo EŽTT pažymėjo, kad nors L. P. paskirta bauda buvo nedidelė ir jis negavo „teistumo įrašo“, tačiau baudžiamosios sankcijos paskyrimas savaime turėjo slopinantį poveikį saviraiškos laisvei. Juo labiau tai buvo nepriimtina advokato, kuris turėjo užtikrinti veiksmingą savo klientų gynybą, atveju. Be to, abiejose bylose pareiškėjams kaip žalos atlyginimas buvo priteista sumokėti didelės sumos (5000 eurų L. P. atveju ir 10 000 eurų P. M. Carvalho atveju). Taigi paskirtos nuobaudos neužtikrino reikiamos teisingos pusiausvyros tarp teisėjų teisės į garbės apsaugą ir poreikio apsaugoti teisminės valdžios autoritetą bei pareiškėjų saviraiškos laisvės. Be to, jos galėjo turėti slopinantį poveikį advokatų profesijai apskritai, ypač kai advokatai gina savo klientų interesus.

EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą.