Klausimas. Procesinė pareiga pagal Konvencijos 3 straipsnį pažeista veiksmingai neištyrus į laisvę išėjusio išžaginimo kaltininko grasinimų pažeidžiamai nukentėjusiajai (jo dukteriai).
Šioje byloje pareiškėja iš esmės skundėsi teisėsaugos nereagavimu į jos tėvo B. S., atliekančio aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę už jos išžaginimą ir kraujomaišą ir laikinai paleisto į laisvę, grasinimą ją nužudyti. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, nes valstybės institucijos, būdamos informuotos apie pareiškėjos kaip jaunos artimo giminaičio žiauraus smurto aukos pažeidžiamumą ir skundus dėl galimai gresiančio rimto pavojaus jos gyvybei, visapusiškai šios situacijos neįvertino ir nepaisė įstatyme įtvirtintos pareigos nedelsiant pradėti baudžiamąjį tyrimą. Vertindamas, ar pareiškėja patyrė elgesį, prieštaraujantį Konvencijos 3 straipsniui, EŽTT nurodė, kad ji buvo stipriai traumuota jauna romų kilmės moteris, būdama labai jauno amžiaus patyrusi pasibaisėtiną artimo šeimos nario seksualinę prievartą; kai buvo nuteistas tėvas, ji pakeitė pavardę, šukuoseną ir gyvenamąją vietą, jai buvo taikytas psichologinis gydymas, ji pradėjo naują gyvenimą.
Pareiškėja EŽTT skundėsi valstybės institucijų nesugebėjimu apsaugoti jos nuo B. S. bauginimo ir pakartotinės viktimizacijos dėl jo rimtų grasinimų jos gyvybei ir veiksmingai ištirti šių grasinimų. EŽTT priminė, kad, pagal jo praktiką, grasinimai yra psichologinio smurto forma ir kad pažeidžiama auka gali patirti baimę, nepaisant objektyvaus tokio bauginančio elgesio pobūdžio. Jungtinių Tautų moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas taip pat nurodė, kad tam, kad smurtas dėl lyties būtų traktuojamas kaip toks, nebūtinai turi būti tiesioginė ir neišvengiama grėsmė aukos gyvybei ar sveikatai. Pareiškėja teigė bijojusi tolesnio B. S. smurto ir keršto, nes sulaukė jo netiesioginių grasinimų nužudyti, nes tai dėl jos B. S. atsidūrė nelaisvėje, šiuos grasinimus perdavė giminaičiai. Atsižvelgdamas į pareiškėjos patirtas fizines kančias ir sunkias psichologines traumas, EŽTT negalėjo abejoti, kad ši baimė buvo tikra ir stipri.
Kartu su nerimu ir bejėgiškumo jausmu, kurį ji patyrė tokiomis aplinkybėmis, tai prilygo nežmoniškam elgesiui su pareiškėja Konvencijos 3 straipsnio prasme. Spręsdamas, ar valstybės institucijos įvykdė savo pareigas pagal šią nuostatą, EŽTT nurodė, kad pareiškėja tris kartus kreipėsi į policiją ir pranešė apie rimtus B. S. jai grasinimus. Nors institucijos turėjo pareigą ištirti įtarimus dėl rimto pavojaus pareiškėjos gyvybei, nė vienu iš šių atvejų jos nepradėjo tinkamo baudžiamojo tyrimo, kaip buvo įpareigotos pagal nacionalinę teisę. EŽTT pažymėjo, kad pareiškėja pirmą kartą, skambindama pagalbos telefonu, pranešė, jog bijo, nes mano, kad B. S. yra pabėgęs iš kalėjimo, jis grasino jai per giminaičius. Pareiškėja buvo nuraminta, kad B. S. nepabėgo, ir jai buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti, nebent jis ateitų prie jos durų.
Iš bylos medžiagos EŽTT negalėjo padaryti išvados, ar šio pokalbio metu pareiškėja aiškiai pasakė, kad B. S. rimtai grasino jos gyvybei. Antrą kartą, kai pareiškėja, pamačiusi B. S. autobusų stotyje, įbėgo į ten esančią parduotuvę ir iškvietė policiją, atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime buvo aiškiai nurodyta, kad ji jiems pasakė, jog B. S. grasino ją nužudyti. EŽTT pažymėjo, kad, pagal Kroatijos teisę, baudžiamajam skundui nenustatyta konkreti forma, jį galima pateikti raštu ar žodžiu; policija buvo įpareigota atlikti baudžiamąjį tyrimą, kai tik sužinojo, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, dėl kurios vykdomas viešas baudžiamasis persekiojimas, kaip rimto šeimos nario grasinimo atveju. Vadinasi, policija bent jau tuo metu turėjo pradėti baudžiamąjį tyrimą dėl pareiškėjos įtarimų, pradėdama nuo jos paminėtų giminaičių apklausos, o apie tokio tyrimo rezultatus informuoti prokuratūrą.
Net jei valstybės institucijos būtų padariusios išvadą, kad pareiškėjos teiginiai buvo susiję su nusikalstama veika, už kurią persekiojama privataus kaltinimo tvarka, arba kad skundžiamos veikos neturi nusikalstamos veikos požymių, jos privalėjo ją atitinkamai informuoti, tačiau tai nebuvo padaryta. EŽTT nurodė, kad trečią kartą pareiškėja kreipėsi į policiją savo advokato parašytu laišku, kuriame skundėsi tuo, kad policija nereagavo į jos susirūpinimą, ir prašė imtis tinkamų priemonių jos fiziniam neliečiamumui apsaugoti. Pareiškėja aiškiai prašė, kad jos skundas dėl tariamo rimto B. S. grasinimo būtų perduotas kompetentingai prokuratūrai, tačiau tai nebuvo padaryta, vietoj to jos laiškas buvo traktuojamas tik kaip skundas dėl policijos darbo, todėl buvo atliktas vidinis tyrimas, kuris nenustatė jokių pažeidimų, o įtarimų dėl rimtos grėsmės gyvybei pagrįstumas vėl nepatikrintas.
EŽTT nepripažino pagrįstais pareiškėjos argumentų, kad toks atmestinas policijos elgesys buvo dėl jos romų etninės kilmės, nes to nepatvirtino bylos aplinkybės ir kiti duomenys. Tačiau EŽTT pabrėžė, kad tokiu atveju kaip šis, kai valdžios institucijos gerai žinojo apie ypatingą pareiškėjos pažeidžiamumą dėl jos lyties, etninės kilmės ir praeities traumų, jos turėjo operatyviai ir veiksmingai reaguoti į jos baudžiamąjį skundą, kad apsaugotų nuo minėto pavojaus materializavimosi, taip pat nuo bauginimo, keršto ir pakartotinės viktimizacijos. Nors B. S. laikinas paleidimas iš įkalinimo įstaigos galiausiai buvo nutrauktas, o vėliau jis buvo paleistas lygtinai ir iš karto išsiųstas iš Kroatijos kaip Bosnijos ir Hercegovinos pilietis, neturintis teisinio pagrindo likti šalyje, EŽTT pažymėjo, kad negalima nepaisyti to, kad, iki perduodant peticiją Kroatijos Vyriausybei, policija net nepradėjo pirminio patikrinimo, jau nekalbant apie rimtą tyrimą dėl pareiškėjos įtarimų, kad jai buvo grasinama.
EŽTT nuomone, valdžios institucijos taip pat niekada rimtai nebandė visapusiškai įvertinti pareiškėjos atvejo kaip visumos, įskaitant smurtą šeimoje, su kuriuo ji anksčiau buvo susidūrusi, kaip reikalaujama tokio pobūdžio bylose. Todėl joms nepavyko veiksmingai ištirti ypač pažeidžiamos išžaginimo aukos įtarimų dėl rimtos grėsmės jos gyvybei.
EŽTT išvada. EŽTT nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.