Taikos sutarties tvirtinimas tretiesiems asmenims prieštaraujant

Klausimas

Dėl teismo teisės tvirtinti šalių taikos sutartį prieštaraujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ginčo šalims sudarius taikos sutartį

Suformuluota taisyklė

Bylos nagrinėjimo procese sudarytos taikos sutarties šalys yra ginčo šalys – ieškovas ir atsakovas. CPK neįtvirtina šalių pareigos taikos sutarties sąlygas derinti su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ar gauti jų pritarimą. Nors dispozityvumo principas nekliudo ginčo šalims pasiūlyti taikos sutartį sudaryti ir tretiesiems asmenims bei atitinkamai suderinti su jais teismo prašomos patvirtinti taikos sutarties sąlygas, tačiau tai yra šalių teisė, bet ne pareiga, kurios įgyvendinimas priklauso tiek nuo ginčo pobūdžio, tiek nuo prašomos patvirtinti taikos sutarties sukeliamų padarinių trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiškų reikalavimų, atžvilgiu. Nepaisant to, kurios šalies ar paties trečiojo asmens ar teismo iniciatyva į procesą yra įtraukiami tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jie turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsisakymas atlyginti tokio asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai ribotų jo turtinius interesus ir galimybes tinkamai bei kvalifikuotai įgyvendinti materialiąsias teises, prieštarautų teisingumo principui. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išlieka ir bylą užbaigus taikos sutartimi. CPK 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neturi priklausyti nuo ginčo šalių valios ar noro spręsti trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Kaip minėta, taikos sutarties šalys yra ginčo šalys, o nagrinėjamoje byloje ginčo šalys nepasiūlė tretiesiems asmenims įsitraukti į taikos sutartį. Todėl tretieji asmenys neturėjo galimybės bylinėjimosi išlaidų klausimo spręsti kartu su ginčo šalimis ir išreikšti dėl jų savo valios. Ginčo šalys taikos sutartyje neaptarė, kuriai iš jų teks pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad CPK nenustato specialios taisyklės, kaip turėtų būti sprendžiamas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal bendrąsias taisykles, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. pagal CPK 93 straipsnį, kartu atsižvelgiant į taikos sutarties instituto ypatumus. Taikos sutartis yra ginčo šalių tarpusavio kompromisas, pasiekiamas abiem šalims darant tam tikras nuolaidas, todėl taikos sutarties sudarymas dažniausiai nereiškia ieškinio pripažinimo. Vis dėlto teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja įstatymo galią ir gali būti priverstinai vykdoma pagal joje nustatytas sąlygas, kurios nurodomos ir teismo nutartyje dėl jos patvirtinimo. Tai reiškia, kad teismas trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi išspręsti nutartyje dėl taikos sutarties patvirtinimo pagal CPK taisykles taip, kaip šis klausimas būtų sprendžiamas teismui priėmus sprendimą, atitinkantį taikos sutarties sąlygas. 296296296