Civilinė byla Nr. e2-1268-516/2017
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01907-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017
m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarųjų akcinių
bendrovių „FC Real Estate“ ir „Sun Industries“ atskirąjį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. e2-1779-619/2017 pagal ieškovės
bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“
ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Sun Industries“ ir „FC Real
Estate“ dėl skolos, palūkanų bei delspinigių priteisimo , ir
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilo
dėl atsisakymo pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą teisėtumo ir
pagrįstumo.
2. Ieškovė
bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“
(toliau – ir kredito unija) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai
iš atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių (toliau – ir UAB) „Sun Industries“ bei „FC Real Estate“ 147 110,42 Eur
įsiskolinimą, 7 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą paskolos
sumą, 8,05 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Vilniaus apygardos
teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m.
sausio 26 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti areštuotas atsakovėms
nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas už ne
mažesnę kaip 147 110,42 Eur sumą, o nesant ar nepakankant atsakovių kilnojamojo
ir (ar) nekilnojamojo turto – atsakovių turtinės teisės ir piniginės lėšos,
esančios bankų ir (ar) kredito įstaigų sąskaitose, priklausančios atsakovėms ir
esančios pas jas ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip
suvaržyti turtą, neviršijant bendros 147 110,42 Eur sumos, leidžiant atsakovėms
iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo
santykiais susijusias išmokas, privalomus mokesčius į valstybės (savivaldybės)
bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove pagal ieškinį.
4. Vilniaus apygardos
teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi buvo atmestas atsakovių prašymas
pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Atsakovės UAB „Sun
Industries“ ir UAB „FC Real Estate“ pakartotinai pateikė prašymą pakeisti
taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažinant jų mastą, t. y. iš UAB „FC
Real Estate“ areštuotų piniginių lėšų leidžiant UAB „FC Real Estate“
periodiškai atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir
partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., AB „Energijos skirstymo
operatorius“, UAB „Sun Industries“ pagal pateiktas sąskaitas bei sumokėti
mokėtinus mokesčius valstybei, kurių apmokėjimas yra būtinas UAB „FC Real
Estate“ tinkamai funkcionuoti; taip pat iš UAB „Sun Industries“ areštuotų
piniginių lėšų leidžiant „Sun Industries“ periodiškai atsiskaityti su UAB
„Arginta“, UAB „Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“,
advokatu D. K., ADB „Gjensidige“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“,
AB Telia Lietuva („Omnitel“) pagal pateiktas sąskaitas bei sumokėti mokėtinus
mokesčius valstybei, kurių apmokėjimas yra būtinas UAB „Sun Industries“
tinkamai funkcionuoti. Atsakovės prašė nustatyti, kad bendra atsakovei UAB „FC
Real Estate“ leidžiama per mėnesį atsiskaitymams su tiekėjais suma negali
viršyti 500 Eur, o atsakovei UAB „Sun Industries“ – 1 300 Eur,
neskaičiuojant privalomų mokesčių ir įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams,
o taip pat į nurodytas sumas neįskaitant darbuotojams mokėtiną darbo užmokestį
ir su darbo užmokesčiu susijusių privalomų mokesčių bei įmokų valstybės
(savivaldybės) biudžetams.
6. Prašyme bei
papildomuose paaiškinimuose atsakovės paaiškino, kad joms taikytas areštas
neproporcingai varžo atsakovių teises bei iš esmės stabdo tolimesnį jų pajamas
generuojamos veiklos vykdymą, užkerta galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą
bei gauti pajamų. Atsakovės užsiima elektros energijos iš atsinaujinančių
energijos išteklių gamyba. Atsakovių veikla organizuojama taip, kad atskiroms
būtinoms veiklos funkcijoms vykdyti nėra samdomi darbuotojai pagal darbo
sutartis, o perkamos paslaugos iš specializuotų tiekėjų. Neturėdamos galimybės
atsiskaityti su paslaugų teikėjais, atsakovės kiekvieną dieną gali patirti
nuostolius dėl netinkamų atsakovių įsipareigojimų vykdymo, o tai tik dar labiau
blogina jų turtinę padėtį.
7. Ieškovė nesutiko su
pareikštu prašymu ir prašė jį atmesti. Ieškovė nurodė, kad atsakovių prašyme
nėra naujų aplinkybių, tačiau šiame ir ankstesniame prašymuose nurodomos
reikalingos sumos iš esmės nesutampa. Ieškovės teigimu, atsakovių teikiamos
sąskaitos kelia įtarimų, kad atsakovės dirbtinai siekia padidinti sąskaitų
sumas. Tenkinus jų prašymą būtų sudarytos sąlygos procesui vilkinti. Ieškovės
nuomone, atsakovės neįrodė perkamų paslaugų, už kurias prašo leisti
atsiskaityti iš areštuotų lėšų, būtinumo įmonės veiklai.
II. Pirmosios instancijos
teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos
teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi atmetė atsakovių prašymą pakeisti
laikinąsias apsaugos priemones.
9. Teismas pastebėjo,
kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartimi toks atsakovių
prašymas buvo atmestas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės neįrodė perkamų
paslaugų, už kurias prašo atsiskaityti, būtinumo įmonės veiklai vykdyti bei į
tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie gerą atsakovių finansinę
padėtį, turimą nekilnojamą turtą ar turimas pinigines lėšas. Minėtos nutarties
atsakovės neskundė ir ji yra įsiteisėjusi. Pakartotinis atsakovių prašymas,
teismo vertinimu, iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, papildomai
detalizuojant kaip organizuojama atsakovių veikla ir iš kokių įmonių jos perka
paslaugas, tačiau, teismo įsitikinimu, tai nėra laikytina naujomis aplinkybėmis
ar įrodymais, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog sumažinus pritaikytų
priemonių mąstą nekils grėsmė galimai palankiam ieškovei teismo sprendimui
įvykdyti.
10. Teismas akcentavo,
kad kartu su nauju prašymu atsakovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog
prašymo tenkinimas nepažeis šalių interesų pusiausvyros principo ir, leidus
atsiskaityti su nurodytomis įmonėmis, bus pasiektas laikinųjų apsaugos
priemonių tikslas šioje byloje, t. y. iš esmės nepasunkės galimai
palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai,
kad atsakovių prašyme nurodomos per 2016 m. gaunamos pajamos (34 536,99
Eur) yra 3 kartus mažesnės už ginčo sumą.
11. Teismo vertinimu,
šiuo atveju, patenkinus atsakovių prašymus leisti atsiskaityti su jų tiekėjais,
bus nepagrįstai suvaržyti ieškovės interesai, nes atsakovėms suteikiama teisė
atsiskaityti su visais kreditoriais ar jų didžiąja dalimi, išskyrus su pačia
ieškove. Nenustačius atsakovų kreditorių UAB „Arginta“, UAB „Audifina“,
Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., ADB „Gjensidige“,
UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“, AB Telia Lietuva („Omnitel“)
pirmenybės ieškovės atžvilgiu, nėra pagrindo keisti pritaikytų laikinųjų
apsaugos priemonių mastą ir leisti atsiskaityti su minėtais kreditoriais.
III.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovės UAB „FC Real Estate“ ir UAB „Sun Industries“
atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m.
gegužės 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovių prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo tenkinti visa apimtimi.
Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
1. Paskolos sutartyje nurodytam paskolos panaudojimo tikslui UAB
„FC Real Estate“ gavo ir panaudojo 100 944,78 Eur,
tačiau ieškinyje nurodyta, kad negrąžintos paskolos likutis neva sudaro net 114
120,20 Eur. Byloje nėra jokios informacijos
apie ieškovės atsakovei UAB „FC Real Estate“
realiai suteiktos paskolos sumą, suteikimo momentą, kitas įsipareigojimų
apimčiai nustatyti svarbias aplinkybes, nors paskolos sutartis yra realinis sandoris
ir paskolos gavėjas turi grąžinti tik tai (neskaitant palūkanų), ką realiai yra
gavęs savo dispozicijon. Antra, ieškovė
nenurodo, kiek iš viso atsakovė yra sumokėjusi ieškovei pagal paskolos sutartį.
Atsakovės duomenimis, iki 2015 m. sausio mėn. ji sumokėjo
ieškovei ne mažiau kaip 12 979,80 Eur. Galiausiai, ieškovės surašytoje paskolos
likučio detalizacijoje yra nurodyta 7 proc. metinių palūkanų norma, kai
paskolos sutarties specialiosios dalies 2.5., 2.8. ir 2.9. punktuose yra
aiškiai nustatyta, kad palūkanų norma yra kintama ir keičiama kas 2 (dvejus)
metus. Be to, nėra aišku, už kokį laikotarpį ir nuo kurių sumų yra apskaičiuoti
reikalaujami delspinigiai. Nežinodamos už kurį laikotarpį apskaičiuoti
delspinigiai, atsakovės neturi galimybės gintis panaudojant savarankišką
ieškinio atmetimo pagrindą – ieškinio senatį. Taigi, ieškinys yra prima
facie nepagrįstas ir kartu nėra vienos iš būtinų sąlygų palikti galioti
pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones esama apimtimi. Be to, teismas
priimdamas nutartį, nors ir nurodo, kad „ieškovo pareikšta atsakovui
materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis kriterijus, lemiantis
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą“, šių aplinkybių, akivaizdu,
apskritai nevertino. Taigi nutartis šiuo atžvilgiu yra be motyvų, todėl vien
šiuo pagrindu naikintina, esant absoliučiam nutarties negaliojimo pagrindui.
2. Teismas nevertino
prašyme išsamiai pagrįstos aplinkybės, kad palikus galioti šiuo metu taikomas
laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia yra pažeidžiami pačios ieškovės
interesai, nes būtent dėl ribojančių atsakovių galimybes generuoti pajamas
priemonių kyla reali grėsmė, jog sprendimo įvykdymas ieškovės naudai pasunkėtų
ar pasidarytų neįmanomas. Atsakovės išsamiai pagrindė tiek jų veiklos pajamas,
tiek ir būtinas veiklos išlaidas. Apeliantės taip pat detaliai pagrindė
aplinkybę, kad dėl jų veiklos ypatumų, jos ne samdo nuolatinius darbuotojus, o
perka būtinas paslaugas iš išorinių tiekėjų ir tai yra ekonomiškai pagrįsta.
Atsakovėms negalint vykdyti savo įsipareigojimų tiekėjams pagal galiojančias ir
vykdytinas sutartis, tiekėjai neišvengiamai nutrauks su atsakovėmis sutartis ir
atsakovėms neliktų kitos išeities kaip samdyti brangiai apmokamus aukštos
kvalifikacijos darbuotojus prašyme nurodytoms funkcijoms vykdyti. Atsakovėms
samdant darbuotojus jų išlaidos išaugtų, o taip pat mažėtų jų turimo (kas
mėnesį iš garantuotų elektros energijos pajamų kaupiamo) turto apimtis ieškovės
naudai areštuotų piniginių lėšų sąskaita. Nutartimi atsakovėms leista mokėti
darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas,
privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo
biudžetus. Įvertinus aptartus atsakovių veiklos ypatumus, būtinosios išlaidos
paslaugų tiekėjams savo esme prilygintinos darbuotojų darbo užmokesčiui.
3. Būtent dabar
taikomos laikinosios apsaugos priemonės suteikia nepagrįstą pirmenybę ieškovei
kitų kreditorių atžvilgiu, nes atsakovių pajamos (generuojamos su tiekėjų
pagalba ir iš esmės jų sąskaita) šiuo metu areštuojamos tik ieškovės naudai ir
kur kas didesne apimtimi, nei ieškovei mokėtinos sumos pagal paskolos sutartį.
Be to, priežiūros, apsaugos, draudimo ir kitos išlaidos pirmiausia, be kita ko,
skirtos ieškovės naudai areštuotam turtui išlaikyti ir apsaugoti, todėl šios
išlaidos visiškai atitinka ir ieškovės turtinius interesus.
4. Byloje anksčiau
priimta nutartis, kuria atmestas ankstesnis atsakovių prašymas dėl taikomų
priemonių pakeitimo, neturi prejudicinės galios sprendžiant atsakovių prašyme
išdėstytus reikalavimus. Atsakovės generuoja nuolatinio pobūdžio ir garantuotas
pajamas iš elektros gamybos ir pardavimo. Tačiau tolesnis jų gavimas
neįmanomas, nepatiriant būtinųjų išlaidų (atsiskaitymo su tiekėjais). UAB „FC
Real Estate“ gautinos pajamos yra pastovios ir nuolatinės (nedideli skirtumai
galimi iš esmės tik dėl oro sąlygų). Atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose
išsamiai pagrindė, kad net ir leidus atsiskaityti su veiklai būtinas paslaugas
teikiančiais tiekėjais, likusios einamųjų pajamų dalies visiškai pakaktų įsipareigojimams
pagal paskolos sutartyje nustatytus grafikus vykdyti. Skirtumas tarp UAB „FC
Real Estate“ pajamų ir grafike nurodytos mokėtinos įmokos pagal paskolos
sutartį sudaro ne mažiau kaip 1 128,91 Eur. Be to, Vilniaus miesto
apylinkės teismui išnagrinėjus bylą Nr. e2-11359-960/2017 ir
paskolos sutarties nutraukimą pripažinus negaliojančiu, apskritai išnyktų šios
bylos pagrindas ir paskolos sutartis privalėtų būti toliau vykdoma tinkamai,
atsižvelgiant į sutarties nuostatas ir nustatytą paskolos mokėjimo grafiką.
5. Nutartimi taikytos
laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo
kriterijų. Taikomi suvaržymai trikdo atsakovių įprastinę veiklą, užkerta kelią
įgyti veiklai būtinas paslaugas ar prekes, taigi dėl taikytų laikinųjų apsaugos
priemonių atsakovės patiria neproporcingų suvaržymų bei nuostolių, kurie
ieškinio atmetimo atveju būtų sunkiai atlyginami, nes atsakovėms neturint
galimybės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, tikėtina, kad
jos privalės viešai pranešti savo kreditoriams, kad dėl nutartimi taikytų
priemonių neturi galimybės vykdyti savo įsipareigojimų, todėl joms keltina
bankroto byla.
13. Ieškovė kredito
unija „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį
skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Atskirajame skunde
atsakovės kelia klausimą dėl paskolos sumos, paskolos grąžinimo bei dėl
palūkanų normos. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad
tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias
apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria
ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų. Kredito unijos pateikto
ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus. Nevertinant
iš esmės byloje šalių teikiamų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės
išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovių nurodyti
argumentai, kuriais ginčijama paskola, jos dydis, grąžinimas ir palūkanų dydis,
yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kuris negali būti sprendžiamas
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių, jokie atsakovių pateikti argumentai nepaneigia akivaizdaus
fakto – atsakovės yra skolingos kredito unijai ir to net neneigia, skola nėra
grąžinta laiku ir ieškovė turi teisę imtis teisėtų priemonių, siekdama šios
skolos grąžinimo. Taigi, ieškinys prima facie yra pagrįstas.
2. Teismų praktikoje
yra suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas
tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali
objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio
reikalavimo suma yra 147 110,42 Eur, o tai pripažintina didele suma,
atsižvelgiant į atsakovių turimą turtą ir gaunamas pajamas, kas sudaro vieną iš
pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Klaidinančiais laikytini
atsakovių argumentai, kad joms ateityje nekils sunkumų įvykdyti kredito unijai
galimai palankų sprendimą. Atsakovės anksčiau į bylą teiktuose dokumentuose
pačios nurodė, kad jų turtinė padėtis yra sudėtinga, o kredito unijos turimi
reikalavimai kur kas viršija atsakovių turimo turto vertę ir lėšas. Pasak
vertintojo, atsakovėms priklausančių elektrinių vertė tėra 56 000 Eur, kai
dabartinis reikalavimas atsakovėms siekia net 147 110,42 Eur sumą. Atsakovės
pridėdamos nekilnojamo turto t. y. saulės elektrinių išrašus, tikėjosi pagrįsti
sėkmingą įmonės veiklą, tačiau nepateikė nei turto balanso nei generuojamų
pajamų išrašų. Sudėtinga atsakovių finansinė padėtis atsispindi ir valstybės
įmonei Registrų centrui pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose.
Antai, 2014 m. UAB „Sun Industries“ įsipareigojimai dvigubai viršijo turimą
turtą. Atsakovės nors ir gauna pajamas, tačiau tokio dydžio, kad jos
akivaizdžiai nėra pakankamos tinkamai vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Be to,
atsakovių gaunamos pajamos nėra reguliarios.
4. Taikomos
laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo
kriterijus. Nustatyta leidžiamų disponuoti lėšų suma yra pakankama užtikrinti
tinkamą ūkinės veiklos funkcionavimą, todėl nėra pagrindo pakeisti laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo apimties. Kredito unijos turimi reikalavimai kur kas
viršija atsakovių turimo turto vertę ir lėšas. Be to, prieš UAB „Sun
Industries“ ieškovė šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra inicijavusi 7
bylas, kurių bendra reikalavimų suma siekia 2 619 970,59 Eur. Visose šiose
bylose UAB „Sun Industries“ laidavo už skirtingus trečiuosius asmenis (kredito
unijos skolininkus) ir įsipareigojo užtikrinti, kad šie įvykdys prisiimtus
kreditorinius įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju dar labiau praplėtus
areštuotų lėšų disponavimą ir atsakovėms leidus per mėnesį atlikti papildomus
mokėjimus, faktiškai būtų panaikintas piniginių lėšų areštas bei iškreiptas
šalių pusiausvyros principas. Atsakovėms valdant nepakankamos vertės
nekilnojamąjį turtą, piniginių lėšų areštas yra neatsiejama taikytų laikinųjų
apsaugos priemonių dalis, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad šis likvidus
turtas, neįrodžius jo naudojimo paskirties ir susiaurinus taikytas laikinąsias
apsaugos priemones, gali būti iššvaistytas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos
teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo
skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo
pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338
straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine
tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl
kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to
reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens,
visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai ( CPK 320
straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamu atveju
sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta sumažinti
pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovėms iš areštuotų piniginių lėšų
atsiskaityti su jų nurodytais tiekėjais, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
16. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti
palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos
aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais.
Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų
apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o
teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų
pusiausvyrą ( CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2
dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos
priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų
įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų
nesuteikti nepagrįsto prioriteto ( Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos
25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1284/2013 ).
17. Pagal CPK 148 straipsnio
1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų
pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. L aikinųjų
apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo
teisių apsaugos funkciją ir tuo atveju jei pritaikytų laikinųjų apsaugos
priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, šis gali
pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba
sumažinti jau taikytų priemonių mastą ( Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m.
balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-701-464/2017 ).
18. Apeliančių įsitikinimu, pirmosios
instancijos teismas, netenkinęs jų prašymo leisti atsiskaityti su
tiekėjais, kurie, atsakovių teigimu, itin svarbūs užtikrinant atsakovių įmonių
ūkinės komercinės veiklos tęstinumą, tinkamai neįvertino atsakovių pateiktus
įrodymus apie jų veiklos ypatumus ir šiai veiklai vykdyti bei pajamoms
generuoti patiriamas būtinąsias išlaidas, neatsižvelgė į proporcingumo ir
ekonomiškumo principų reikalavimus bei neužtikrino abiejų šalių interesų
pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, inter
alia atsakovių ir ieškovės nurodytus argumentus bei jiems pagrįsti
pateiktus įrodymus, ir atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
tikslus bei jų taikymo praktiką, iš esmės sutinka su atsakovių pozicija.
19. Lietuvos apeliacinio
teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės ūkinė komercinė veikla negali
nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų, kai byloje yra pagrįstų duomenų, jog
atsakovas yra ūkinę komercinę veiklą, generuojančią (ar realiai galinčią
generuoti) pajamas, tebevykdantis asmuo, ir kurio minėtos veiklos vykdymą
trikdo visam jo turtui bei piniginėms lėšoms vieno kreditoriaus naudai
pritaikytas areštas ( žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m.
gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1661-516/2015 ).
20. Atsakovių prašyme
pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir papildomuose rašytiniuose
paaiškinimuose nurodyti argumentai bei jiems pagrįsti pateikti įrodymai
patvirtina, kad apeliančių veikla susijusi su elektros energijos iš
atsinaujinančių energijos išteklių gamyba. Antai, atsakovei UAB „FC Real
Estate“ priklauso saulės jėgainės, kurių pagalba gaminama elektros energija,
kuri parduodama elektros energijos tiekėjui AB „Elektros skirstymo
operatorius“. Savo ruožtu atsakovė UAB „Sun Industries“ organizuoja ir perka
tam tikras paslaugas iš įvairių tam tikrose srityse besispecializuojančių
įmonių UAB „FC Real Estate“ interesais, t. y. UAB „FC Real Estate“ kai
kurias jos veiklai būtinas paslaugas (saulės jėgainių priežiūros, draudimo
organizavimo, apsaugos ir kt.) įsigyja iš (per) atsakovę UAB „Sun Industries“.
21. Apeliantės taip pat
pagrindė ir ieškovė iš esmės to neginčija, kad apeliančių veiklos pajamos
generuojamos iš saulės jėgainių eksploatavimo, todėl akivaizdu, jog išlaidos,
susijusios su tinkamu ir teisėtu jėgainių eksploatacijos, veikimo užtikrinimu,
yra būtinos tiek atsakovių veiklos tęstinumui, tiek ir pajamų generavimui
užtikrinti. Atsakovės pagrindė ir tai, kad savo veiklai vykdyti jos samdo ne
nuolatinius darbuotojus pagal darbo sutartis, bet perka paslaugas iš
specializuotų išorinių tiekėjų, o toks veikimo modelis šiuo atveju ekonomiškai
pagrįstas, t. y. ne brangesnis nei nuolatinių atitinkamos srities kvalifikuotų
darbuotojų samdymas (priešingų įrodymų ieškovė nepateikė ir šių aplinkybių
neginčijo).
22. Atsižvelgiant į
pirmiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su atsakovių argumentu, kad galimybių
atsiskaityti su tinkamu ir teisėtu jėgainių eksploatavimu susijusiais bei atsakovių
veiklos tęstinumą užtikrinančiais tiekėjais nesudarymas, neatitinka ne tik
atsakovių, bet ir pačios ieškovės interesų, nes atsakovės, negalėdamos
atsiskaityti su atitinkamais kreditoriais, ne tik negeneruos naujų pajamų, iš
kurių galėtų būti tenkinami taip pat ir pačios ieškovės reikalavimai, bet ir
padidins įsiskolinimų kreditoriams apimtį, kas, tikėtina, galiausiai lems
bankroto bylų apeliantėms iškėlimą, taigi ir ieškovei galbūt palankaus
sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Savo ruožtu pirmiau nurodytas pasekmes
sukeliančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ne tik neatitinka proceso
šalių interesų pusiausvyros reikalavimo, bet ir paties šio instituto tikslų.
23. Šiame kontekste
pažymėtina, kad didelė ieškinio suma, kurią savo atsiliepime į atskirąjį skundą
akcentuoja ieškovė, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką negali būti
vertinama kaip savaiminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ( žr.,
pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 2-27-407/2016 ; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje
byloje Nr. e2-1092-943/2016 ; 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016 ; 2017 m. liepos 5 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017 ; 2017 m.
rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ,
2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr.
e2-1237-186/2017 ir kt.), savo ruožtu vien ta aplinkybė, jog ieškinio
suma yra didelė arba net, kaip įrodinėja ieškovė, didesnė nei atsakovių viso
turimo turto (ir lėšų) vertė, automatiškai nepaneigia atsakovių teisėto
intereso ir teisės toliau vykdyti veiklą, taigi ir laikinųjų apsaugos priemonių
pakeitimo taip, kad ieškovės interesams užtikrinti taikomi suvaržymai
neužkirstų atsakovo veiklos tęsimo apskritai įmanomumo, galimybės. Žinoma,
sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą visais atvejais
būtina visapusiškai įvertinti, ar jų pakeitimo prašantis asmuo nepagrįstai
neišlaidauja ( žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-381/2015 ).
24. Apeliantės prašo,
kad UAB „FC Real Estate“ būtų leista atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB
„Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., AB
„Energijos skirstymo operatorius“ ir atsakove UAB „Sun Industries“ pagal
pateiktas sąskaitas, o atsakovei UAB „Sun Industries“ – su UAB „Arginta“, UAB
„Audifina“, Advokato I. N. ir partnerių kontora „Cobalt“, advokatu D. K., ADB
„Gjensidige“, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Bitė Lietuva“, AB Telia Lietuva
(buvusi „Omnitel“) pagal pateiktas sąskaitas.
25. Iš byloje esančių
įrodymų nustatyta, kad UAB „Audifina“ teikia abiem apeliantėms nuolatinio
pobūdžio buhalterinės apskaitos paslaugas, kurios, kaip žinia, yra būtina bet
kurio verslo dalis, todėl, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios
atsakovių išlaidos laikytinos būtinomis ir neišvengiamomis įprastinei jų
veiklai vykdyti. Tačiau kartu sutiktina su ieškovės atsiliepime į atsakovių
prašymą nurodytu argumentu, kad atsakovės pakartotiniame 2017 m. balandžio 11 d.
prašyme beveik dvigubai padidindamos UAB „Sun Industries“ išlaidų buhalterinėms
paslaugoms apmokėti per mėnesį dydį (palyginus su anksčiau teiktu prašymu nuo
450 Eur iki 816,75 Eur), jokiais argumentais tokio padidėjimo nepaaiškino,
todėl, nustatant atsakovei UAB „Sun Industries“ maksimalią per mėnesį leistiną
iš areštuotų lėšų naudoti sumą, pagrįsta vadovautis atsakovių pirminiame
prašyme nurodyta mažesne suma, nes, priešingu atveju, apeliacinės instancijos
teismo vertinimu, būtų sudaromos sąlygos atsakovėms nepagrįstai išlaidauti,
pažeidžiant šalių interesų pusiausvyros, teisingumo bei sąžiningumo principus.
26. Apeliantės savo
procesiniuose dokumentuose taip pat pagrindė, kad kai UAB „FC Real Estate“
turimos saulės jėgainės dėl oro sąlygų pačios nesugeneruoja pakankamai
energijos, atsakovei tenka elektros energiją pirkti iš AB „Elektros skirstymo
operatorius“. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų, šiam tiekėjui mokamos lėšų
sumos yra itin mažos (apie 2,32 Eur), be to, nepertraukiamas elektros energijos
teikimas yra neišvengiamai reikalingas įmonės veiklai vykdyti, todėl
atsiskaitymai su pirmiau nurodytu tiekėju taip pat pripažintini būtinomis
išlaidomis įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti.
27. Apeliacinės
instancijos teismo vertinimu, atsakovė UAB „FC Real Estate“ visiškai pagrįstai
prašo leisti atsiskaityti ir su UAB „Gudruolis“. Pagal sudarytą Privačių žemės
ūkio paskirties sklypų nuomos sutartį atsakovė nuomojasi iš šios įmonės žemės
sklypus, kuriuose įrengtos atsakovės valdomos saulės jėgainės. Akivaizdu, kad nuomos
teisių į šiuos žemės sklypus išlaikymas yra būtina sąlyga tolesnei
nepertraukiamai atsakovės veiklai užtikrinti, o elektrinių perkėlimas į kitą
vietą ne tik sustabdytų pajamų generavimą neapibrėžtam laikui, kas, kaip
minėta, neatitinka ir pačios ieškovės interesų, bet, tikėtina, sukeltų kur kas
didesnes išlaidas, nei nuomos mokesčio mokėjimas.
28. Visiškai akivaizdu
ir tai, kad tokio pobūdžio įrenginiams, kaip saulės elektrinės, yra būtina
techninė priežiūra, jų aptarnavimas, operatyvus gedimų šalinimas, o jėgainių
generuojamų pajamų per mėnesį dydis, be kita ko, priklauso ne tik nuo oro
sąlygų, bet ir nuo pačių jėgainių veikimo laiko, taigi, ir jų techninės būklės.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, sutiktina su apeliančių pozicija,
kad UAB „Arginta“ atliekamų techninės jėgainių priežiūros ir monitoringo
paslaugų pirkimas yra esminis ir būtinas tinkamam atsakovių funkcionavimui ir
pajamų generavimui.
29. Be to, saulės
jėgainėms būtina ne tik techninė priežiūra, bet ir jų apsauga, nes tretiesiems
asmenims sugadinus ar pasisavinus fotovoltinių saulės elektrinių plokštes,
atsakovės ne tik nebegeneruotų jokių pajamų, bet ir netektų pakankamai vertingo
turto, kas taip pat neatitinka pačios ieškovės, siekiančios, kad jos
reikalavimai būtų realiai įvykdyti, interesų. Įvertinus atsakovių pateiktais
įrodymais pagrįstą aplinkybę, kad saulės jėgainės pastatytos nuošalioje
vietoje, kurioje nėra nei administracinių, nei gyvenamųjų namų, apsaugos
paslaugos, teikiamos UAB „Ekskomisarų biuras“, šiuo atveju laikytinos būtinomis
įprastinėje atsakovių veikloje, todėl leistinomis apmokėti iš areštuotų lėšų.
Šiame kontekste pažymėtina, kad nors, kaip teisingai pastebėjo ieškovė,
įvertinus susidariusio įsiskolinimo apsaugos paslaugas teikiančiai įmonei sumą,
manytina, jog skola šiai įmonei atsirado ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo kaip tokio, tai savaime nepaneigia šių paslaugų būtinumo atsakovės UAB
„FC Real Estate“ veiklai vykdyti, taigi ir nesudaro pagrindo atsisakyti leisti
atlikti mokėjimus UAB „Ekskomisarų biuras“. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo
ieškovė, leidimu atsiskaityti su UAB „Ekskomisarų biuras“ nebus suteikta
nepagrįsta pirmenybė šiai kreditorei, nes atsiskaitymai su tiekėjais, taigi ir
su UAB „Ekskomisarų biuras“, bus kontroliuojami antstolio ir apriboti teismo
nustatyta maksimalia panaudotina per mėnesį suma, kurią atsakovės, siekdamos
užtikrinti jų veiklos tęstinumą, turės protingai ir sąžiningai paskirstyti
turimoms būtinosioms išlaidoms padengti.
30. Analogiška išvada
darytina ir dėl galimybės atsiskaityti su ADB „Gjensidige“ sudarymo butinumo,
nes ADB „Gjensidige“ draudžia pačius įrenginius, kurie generuoja pajamas
atsakovių veikloje, be to, draudimo liudijimas sudarytas pačios ieškovės
naudai, kadangi būtent ieškovė nurodyta kaip išmokos, įvykus draudžiamajam
įvykiui, gavėja.
31. Galiausiai,
įvertinus jau minėtą aplinkybę, kad atsakovė UAB „FC Real Estate“ kai kurias
veiklai būtinas paslaugas (saulės jėgainių priežiūros, draudimo organizavimo,
apsaugos ir kt.) įsigyja iš (per) UAB „Sun Industries“ susitarimo dėl saulės
elektrinių priežiūros pagrindu, o UAB „Sun Industries“ šių paslaugų išlaidas
apmoka, be kita ko, gaudama pajamas ir iš UAB „FC Real Estate“, pripažintinas
pagrįstu ir atsakovių prašymas leisti atsakovei UAB „FC Real Estate“ iš
areštuotų lėšų atsiskaityti su atsakove UAB „Sun Industries“ pagal sąskaitas
faktūras, susijusias su saulės elektrinių priežiūra.
32. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas, nors ir pripažindamas aplinkybę, kad elektroninių ryšių
priemonės ir paslaugos paprastai yra neatsiejama kiekvieno verslo dalis, vis
dėlto atmeta atsakovių prašymo dalį dėl leidimo atsiskaityti su Telia Lietuva,
AB (ankstesnis pavadinimas AB „Omnitel“) ir UAB „Bitė Lietuva“, kadangi
atsakovės nepaaiškino ir nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visų šių
įmonių teikiamų paslaugų būtinumą atsakovių veiklai vykdyti bei patiriamų
išlaidų dydžio pagrįstumą ( CPK 178 straipsnis ). Kaip
teisingai pastebėjo ieškovė savo atsiliepime į atsakovių prašymą, atsakovei UAB
„Sun Industries“ priklauso net 6 UAB „Bitė Lietuva“ numeriai, už kuriuos
kiekvieną mėnesį išrašomos sąskaitos, tačiau, remiantis viešai prieinamais
duomenimis, tiek UAB „FC Real Estate“, tiek UAB „Sun Industries“ dirba tik po
vieną darbuotoją, o jokių argumentų, kodėl atsakovių veiklai vykdyti būtini net
6 numeriai ir mokėjimo planai, atsakovės nepateikė nei savo prašyme, nei
papildomuose paaiškinimuose, nei atskirajame skunde. Be to, nors atsakovės
nurodė, kad telefono ir interneto ryšys joms reikalingas vykdyti elektrinių,
esančių Lietuvoje, veiklos monitoringą, bendrauti su paslaugas teikiančiais
tiekėjais, valstybės institucijomis ir energijos pirkėju, iš pateiktų Telia
Lietuva, AB sąskaitų matyti, kad vietinio ryšio mobilusis internetas, žinutės
ir skambučiai nebuvo naudojami, o didžiąją dalį mokėtinų sumų sudarė mokesčiai
už ryšio paslaugas užsienyje, nors atsakovės savo procesiniuose dokumentuose
tokio pobūdžio išlaidų (susijusių su ryšio paslaugomis būtent užsienyje)
neišvengiamo būtinumo jų veiklai vykdyti niekaip nepaaiškino.
33. Apeliacinės
instancijos teismo įsitikinimu, netenkintina ir atsakovių prašymo dalis dėl
atsiskaitymų su teisines paslaugas apeliantėms teikiančia advokato I. N. ir
partnerių kontora „Cobalt“ ir advokatu D. K.. Pastebėtina, kad atsakovėms iš
esmės panašioje situacijoje Lietuvos apeliacinis teismas jau buvo išaiškinęs,
jog profesionalių teisinių paslaugų gavimas sietinas ne su įmonių veiklos
tęstinumo užtikrinimu, bet su tokios veiklos organizavimu, kuris galėtų būti
nukreiptas ir į turto gausinimą, neapsiribojant būtinų sąlygų saulės jėgainių
eksploatavimui užtikrinti sudarymu, bei su teisminiais procesais, juolab
pačioms apeliantėms pripažįstant, kad nurodytų subjektų teisinės paslaugos
teikiamos ne vienoje teisminėje byloje ( Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m.
rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-464/2017 ).
34. Nors atsakovės be
kita ko prašo leisti sumokėti ir mokėtinus mokesčius valstybei, kurių
apmokėjimas yra būtinas atsakovėms UAB „FC Real Estate“ bei UAB „Sun
Industries“ tinkamai funkcionuoti, paaiškindamos, jog 2016 m. rugsėjo 20 d.
nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis leidžiama mokėti tik
tuos mokesčius valstybei, kurie susiję su darbuotojų darbo užmokesčiu,
apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m.
rugsėjo 20 d. nutarties rezoliucinės dalies aiškiai matyti, jog apeliantėms iš
areštuotų piniginių lėšų leista mokėti ne tik darbo užmokestį darbuotojams,
kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, bet ir privalomuosius mokesčius į
valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, taigi perteklinis
atsakovių prašymas leisti mokėti mokesčius valstybei netenkintinas.
35. Apibendrinant
pirmiau nurodytus teisinius ir faktinius aspektus, konstatuotina, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai visa apimtimi atmetė apeliančių prašymą
pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, neleisdamas atsakovėms atsiskaityti
net su jų veiklai vykdyti būtinais ir neišvengiamais tiekėjas ir taip
pažeisdamas proporcingumo, interesų pusiausvyros principą, todėl skundžiama
nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovių prašymas
tenkintinas iš dalies, leidžiant iš UAB „FC Real Estate“ areštuotų lėšų
periodiškai atsiskaityti su UAB „Gudruolis“, UAB „Audifina“, AB „Energijos
skirstymo operatorius“ ir UAB „Sun Industries“, o iš UAB „Sun Industries“
areštuotų lėšų periodiškai atsiskaityti su UAB „Arginta“, UAB „Audifina“, ADB
„Gjensidige“ ir UAB „Ekskomisarų biuras“.
36. Atsižvelgiant į
atsakovių įrodymuose nurodytus mokėtinų skirtingiems tiekėjams sumų dydžius bei
būtinosiomis išlaidomis nepripažintų tiekėjų ir jiems mokėtinų sumų dalį,
įvertinus pirmiau nurodytą teismo pareigą užtikrinti, kad laikinųjų apsaugos
priemonių pakeitimu nebūtų sudarytos sąlygos atsakovėms nepagrįstai išlaidauti
ir taip pažeisti šalių interesų pusiausvyros principą, nustatytina, jog bendra
atsakovei UAB „FC Real Estate“ per mėnesį leidžiama atsiskaitymams su tiekėjais
panaudoti suma, į kuria neįskaičiuotini Vilniaus apygardos teismo 2016 m.
rugsėjo 20 d. nutartimi leisti mokėjimai darbuotojams, kitos su darbo
santykiais susijusios išmokos, privalomieji mokesčiai į valstybės
(savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, negali viršyti 450 Eur, o
atsakovei UAB „Sun Industries“ – negali viršyti 800 Eur. Konkrečią lėšų sumą,
kurią per kalendorinį mėnesį galima panaudoti tiek šioje nutartyje nurodytoms,
tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leistoms
operacijoms atlikti, pavestina nustatyti įstatymo leidėjo nurodytam subjektui –
antstoliui, kuriam apeliantės privalo pateikti įrodymus, pagrindžiančius lėšų
poreikį tokioms operacijoms atlikti.
37. Kadangi atsakovės
atskirajame skunde kėlė klausimą ir dėl ieškovės ieškinio preliminaraus
pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės
instancijos teismas pažymi, kad ieškovės reikalavimų prima facie
pagrįstumas jau buvo patikrintas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, ir aplinkybės, dėl kurių pareikštas ieškinys galėtų būti
vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, nustatytos nebuvo. Savo ruožtu
atsakovių atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl paskolos ir palūkanų
dydžio, taip pat paskolos suteikimo bei grąžinimo aplinkybių, yra bylos
nagrinėjimo iš esmės dalykas, o, kaip ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio
teismo praktikoje, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas
nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio
faktinių ir teisinių argumentų. Atsižvelgiant į tai, atmestini, kaip visiškai
nepagrįsti, atsakovių teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas,
nevertindamas ieškinio sumos dydžio pagrįstumo, priėmė nemotyvuotą nutartį,
kuri naikintina, esant absoliučiam nutarties negaliojimo pagrindui.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą
išspręsti iš esmės – atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „FC Real Estate“ ir
uždarosios akcinės bendrovės „Sun Industries“ 2017 m. balandžio 11 d. prašymą
tenkinti iš dalies.
Nustatyti,
kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FC Real Estate“ (juridinio asmens
kodas 302806071) iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo
20 d. nutarties pagrindu areštuotų piniginių lėšų leidžiama atlikti šias
operacijas: atsiskaityti su uždarąja akcine bendrove „Gudruolis“ už žemės
sklypų, esančių ( duomenys neskelbtini ), nuomą; su uždarąja akcine
bendrove „Audifina“ už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, su akcine
bendrove „Energijos skirstymo operatorius“ už elektros energiją, su uždarąja
akcine bendrove „Sun Industries“ už paslaugas, susijusias su saulės elektrinių
priežiūra, pagal pateiktas sąskaitas.
Nustatyti,
kad atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sun Industries“ (juridinio asmens
kodas 302766189) iš jai priklausančių Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo
20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarčių pagrindu
areštuotų piniginių lėšų leidžiama atlikti šias operacijas: atsiskaityti su
uždarąja akcine bendrove „Arginta“ už saulės jėgainių priežiūros ir aptarnavimo
paslaugas, su uždarąja akcine bendrove „Audifina“ už buhalterinės apskaitos
tvarkymo paslaugas, su akcine draudimo bendrove „Gjensidige“ už įmonių turto
draudimo paslaugas, su uždarąja akcine bendrove „Ekskomisarų biuras“ už
apsaugos paslaugas, pagal pateiktas sąskaitas.
Nustatyti,
kad atsakovei UAB „FC Real Estate“ leidžiama per mėnesį panaudoti
atsiskaitymams su aukščiau išvardintais tiekėjais suma negali viršyti 450 Eur
(keturių šimtų penkiasdešimties eurų), o atsakovei UAB „Sun Industries“ – 800
Eur (aštuonių šimtų eurų), į nurodytas sumas neįskaičiuojant privalomų mokesčių
ir įmokų valstybės (savivaldybės) biudžetams, darbuotojams mokėtinų darbo
užmokesčių ir su darbo užmokesčiu susijusių privalomų įmokų valstybės
(savivaldybės) biudžetams. Pavesti antstoliui nustatyti konkrečią kiekvienai
atsakovei piniginių lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti
panaudota bendrai šioje nutartyje bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo
20 d. nutartyje nurodytoms operacijoms atlikti.
Šios
nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Teisėja
Rasa Gudžiūnienė