2021 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (atsakovės arbitražo byloje) uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendimo arbitražo byloje

Nr. V-0042/2020e panaikinimo, suinteresuotas asmuo (ieškovė arbitražo byloje) – informuotiesiems investuotojams skirta uždarojo tipo investicinė uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Retail Properties“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė (suinteresuotas asmuo šioje byloje) informuotiesiems investuotojams skirta uždarojo tipo investicinė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic Retail Properties“ kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydama įpareigoti atsakovę arbitražo byloje (pareiškėją šioje byloje) UAB „Kesko Senukai Lithuania“ sumokėti jai 1 326 582,47 Eur nesumokėto nuomos mokesčio, 8 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo arbitražo proceso inicijavimo dienos iki visiško arbitražo sprendimo įvykdymo, ir visas išlaidas, susijusias su arbitražo procedūra.

2. Atsakovė arbitražo byloje UAB „Kesko Senukai Lithuania“ pateikė Vilniaus komercinio arbitražo teismui priešieškinį, kuriame prašė pripažinti, kad ji tinkamai įvykdė įsipareigojimus mokėti nuomos mokestį nuomos sutarčių pagrindu ir nėra skolinga ieškovei už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 1 d., vadovaujantis bet kuriuo iš priešieškinyje nurodytų alternatyvių pagrindų, nurodyti ieškovei atlyginti atsakovei visas išlaidas, kurias ji patyrė dėl arbitražo procedūros.

II. Arbitražo teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2021 m. birželio 28 d. sprendimu byloje Nr. V-0042/2020e ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė, paskirstė šalių išlaidas.

III. Skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Skundu pareiškėja UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prašo panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo (toliau – ir VKAT) 2021 m. birželio 28 d. sprendimą arbitražo byloje

Nr. V-0042/2020e, priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – ir Komercinio arbitražo įstatymas ir (ar) KAĮ) 50 straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 6 punktuose įtvirtintais arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindais, t. y. kad šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Sprendimu net nenagrinėtas arbitražo byloje atsakovės pateiktas priešieškinis. Sprendime priešieškinis atmestas vienu sakinu, neatlikus jokios priešieškinio reikalavimo analizės.

4.2. Arbitražo byloje tarptautinį pripažinimą turinti arbitrė E. K. pateikė atskirąją nuomonę, kurioje nurodo, kad yra neproporcinga įpareigoti atsakovę mokėti nuomos mokestį visa apimtimi, kai buvo naudojama tik nedidelė dalis nuomojamų patalpų. E. K. pasisakė, kad bendra iš atsakovės priteista nuomos mokesčio suma turėtų būti sumažinta, įvertinus tai, kokia apimtimi kokiomis ginčo patalpomis per karantiną naudojosi atsakovė. Todėl, E. K. pasisakė, kad bendra iš atsakovės priteista nuomos mokesčio suma turėtų būti sumažinta 687 897,23 Eur. Tai reiškia, kad tik viena iš trijų paskirtų arbitrų išnagrinėjo visus byloje pareikštus argumentus ir priešieškinį, tuo tarpu kitos dvi arbitrės priešieškinio reikalavimo net neanalizavo, formaliai ir žinomai klaidingai nurodydamos, neva byloje atsakovė neįrodinėjo, kokia apimtimi ji naudojosi ginčo patalpomis karantino metu. Toks formalus priešieškinio netenkinimas ir dar remiantis klaidinga prielaida apie tariamą įrodymų neteikimą yra nesuderinamas ir su Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamento (toliau – ir Reglamentas) 42 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktu.

4.3. Aplinkybė, kad viena iš arbitrių buvo priversta pateikti atskirąją nuomonę, kas VKAT praktikoje yra ekstraordinarus atvejis, papildomai atskleidžia susiklosčiusios situacijos ydingumą. Tarptautinei arbitrei E. K. ne tik užteko į bylą pateiktų įrodymų tam, kad ji išnagrinėtų atsakovės pareigą mokėti nuomos mokestį ieškovei, bet ir įvertintų atsakovės mokėtinos prievolės dydį finansine išraiška.

4.4. Tai, kad tarptautinę arbitravimo patirtį ir aukštą reputaciją turinti arbitrė E. K. buvo priversta pasinaudoti teise, suteikiančia galimybę pateikti atskirąją nuomonę, papildomai atskleidžia tai, jog likusios dvi arbitrės aiškiai nepagrįstai nenagrinėjo atsakovės priešieškinio ir nepagrįstai atsisakė taikyti Sutarties 12.1 punktą, remdamosios klaidinga prielaida, neva atsakovė neįrodinėjo, kokia apimtimi naudojosi ginčo patalpomis. Tai sudaro pagrindą teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti fundamentalūs procesinio lygiateisiškumo, rungimosi (be kita ko, šalies teisės būti išklausytai) (KAĮ 8 straipsnio 4, 6 dalys) ir teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTPLAK) 6 straipsnis) principai.

4.5. Sprendimas visiškai nesuderinamas nei su Lietuvos Vyriausybės formuota politika karantino metu, nei su Lietuvos teisės normomis, nei su ginčo šalių pasirašyta nuomos sutartimi. Akivaizdu, kad arbitražo byloje arbitrėms nepavyko priimti vieningo sprendimo, o pirmininkaujanti arbitrė, užuot atlikusi neutralios, labiausiai nešališkos arbitrės vaidmenį, užėmė šiurkščiai pažeidimais ir aiškiai klaidingomis prielaidomis grindžiamą ieškovei palankią poziciją ir neatsižvelgė į kitokią nuomonę dėl arbitražo bylos esmės turėjusią arbitrę E. K.. Tokia išskirtinė situacija parodo, kad dviejų arbitrių balsais priimtas sprendimas šiurkščiai pažeidžia fundamentalius sąžiningo proceso principus.

4.6. Arbitražo teismas nepagrįstai tenkino ieškinį visa apimtimi ir nepagrįstai atmetė visus atsakovės argumentus ir įrodymus, pasiremdamas žinomai klaidinga prielaida, neva atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, atleidžiančių atsakovę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį. Sprendime aiškiai klaidingai teigiama, kad atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių konkretų poveikį galimybei vykdyti pareigą mokėti nuomos mokestį, nors atsakovė įrodinėjo, kad objektyviai negalėjo naudotis nuomojamomis patalpomis nuomos sutartyse numatyta apimtimi. Todėl arbitrai nepagrįstai atsisakė taikyti Sutarties 12.1 punktą ir imperatyvias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas.

4.7. Sprendime taip pat nepagrįstai konstatuojama, neva atsakovė neįrodė esminio iš nuomos sutarčių vykdymo gaunamos naudos sumažėjimo. Nepaisant to, kad arbitražo byloje susiklosčiusios situacijos atveju aplinkybių pasikeitimas ir iš nuomos sutarčių atsakovės gaunamos naudos sumažėjimas yra akivaizdus (nes atsakovės mažmeninės prekybos veikla buvo uždrausta), šias aplinkybes atsakovė įrodinėjo ne tik savo atsiliepime, bet ir teikė ekonomines ekspertizes, kuriose buvo vertinamos atsakovės pajamos karantino metu konkrečiuose nuomojamuose prekybos centruose. Kitaip tariant, sprendime pateikiama aiškiai klaidinga išvada, kad atsakovės iš nuomos sutarčių gaunama nauda nesumažėjo, nors iš tikrųjų karantino laikotarpiu susidarė tokia situacija, kai atsakovė negalėjo naudotis patalpomis pagal nuomos sutartyse numatytą paskirtį – t. y. negalėjo aptarnauti mažmeninės prekybos klientų nuomojamose patalpose, tačiau iš atsakovės reikalaujama mokėti visą nuomos mokestį, tarsi atsakovė būtų galėjusi naudotis patalpomis taip, kaip įprasta.

4.8. Sprendime nepagrįstai atsisakyta taikyti nuomos sutarčių 12.1 punktą, atleidžiantį atsakovę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį už laikotarpį, kai atsakovė negali naudotis patalpomis ar toks naudojimas yra iš esmės apribotas. Sprendime nepagrįstai konstatuojama, kad atsakovė neįrodinėjo negalėjimo naudotis patalpomis. Negana to, sprendime apskritai paneigiama nuomos sutarčių 12.1 punkto esmė, pasakant, kad norint taikyti minėtą nuostatą, būtina nurodyti konkrečią patalpų dalį procentais, kuri negalėjo būti naudojama, nors nuomos sutartys tokio reikalavimo nenumato. Atsakovė arbitražo byloje pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad negalėjo naudotis visomis išnuomotomis patalpomis arba toks naudojimasis buvo smarkiai apribotas, todėl ir negalėjo nurodyti konkretaus patalpų ploto, kuris buvo paveiktas, kadangi karantinas neigiamai paveikė galimybes naudotis visomis patalpomis. Atsakovės įsitikinimu, ji arbitražo byloje įrodė visas sutartyse numatytas sąlygas, kad būtų atleista nuo nuomos mokesčio mokėjimo, tačiau arbitražo teismas tiesiog nevertino pateiktų įrodymų. Toks vienos šalies argumentų ir teikiamų įrodymų ignoravimas pažeidžia esminius sąžiningo proceso principus.

4.9. Išdėstytos aplinkybės – kad byloje dvi arbitrės nenagrinėjo atsakovės priešieškinio ir vadovavosi žinomai klaidinga prielaida, jog atsakovė į bylą neva nepateikė įrodymų dėl priešieškinio reikalavimų – pagrindžia, kad sprendimas yra naikintinas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 6 punktų pagrindais.

4.10. I. P., kaip pirmininkaujanti arbitrė, nebuvo nešališka ir nepriklausoma ir tai ne tik nutylėjo savo nepriklausomumo deklaracijoje, bet pateikė klaidingą pareiškimą, kad yra nepriklausoma ir nešališka be jokių išlygų ir abejonių.

4.11. I. P. sąmoningai nutylėjo, kad vykdydama profesinę veiklą tampriais ilgamečiais santykiais yra susijusi su ieškovės atstovais – advokatų kontora (duomenys neskelbtini), ir teikia teisines paslaugas stambiems nekilnojamojo turto nuomotojams, kas atsakovei tapo žinoma tik po sprendimo priėmimo, aiškinantis aplinkybes, kurios galėjo nulemti priešieškinio nenagrinėjimą ir arbitrės E. K. nuomonės atmetimą priimant galutinį arbitražo sprendimą.

4.12. Pirmininkaujanti arbitrė I. P. ir advokatų kontora (duomenys neskelbtini), kurioje ji vykdo veiklą, turi nuolatinius tamprius ryšius su advokatų kontora (duomenys neskelbtini), teikiant teisines paslaugas MG grupei. MG grupei priklausanti DARNU Group užsiima taip pat nekilnojamojo turto nuoma ir jos interesai, formuojant nuomotojams palankią praktiką dėl visų su karantinu susijusių rizikų priskyrimo nuomininkams, yra kardinaliai priešingi atsakovės interesams šioje byloje. Dėl šių aplinkybių arbitrė I. P. negalėjo būti ir negali būti laikoma nepriklausoma ir nešališka. Arbitražo byloje pateiktoje deklaracijoje I. P. nenurodė informacijos apie tokius reikšmingus nuolatinius ryšius su ieškovės atstovais ir paslaugų teikimą stambiai nekilnojamojo turto nuomos bendrovei. Vadinasi, I. P. nepriklausomumo ir nešališkumo deklaracijoje buvo pateikta klaidinga informacija apie aplinkybes, kurios gali kelti abejonių dėl šios arbitrės nepriklausomumo ir nešališkumo.

4.13. Tamprius ir ilgalaikius pirmininkaujančios arbitrės I. P. ir ieškovės atstovo advokato K. A. ryšius papildomai patvirtina faktas, kad I. P. ir K. A. yra draugai socialiniame tinkle ,,Facebook“.

4.14. Kadangi arbitražo bylą nagrinėti paskirta pirmininkaujanti arbitrė I. P. neatitiko nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimų, kas nulėmė iš esmės ydingą sprendimą, pažeidžiantį fundamentalius arbitražo principus, tokia situacija taip pat sudaro ir viešosios tvarkos pažeidimą. Todėl tai yra papildomas pagrindas panaikinti sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir 6 punkto pagrindais.

4.15. Tokia situacija susiklostė taip pat dėl to, kad skiriant I. P. buvo pažeistos imperatyvios KAĮ ir Reglamento nuostatos dėl tarptautinio nešališko arbitro skyrimo pirmininkaujančiu arbitru, užtikrinant arbitrų kolegijos tinkamą subalansuotą funkcionavimą kaip išties nepriklausomos ir nešališkos.

4.16. Atsakovė viso arbitražo bylos nagrinėjimo metu nuosekliai daugybę kartų šalių paskirtų arbitrų ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininko prašė pirmininkaujančiu arbitru skirti arbitrą, kurio pilietybė būtų kita nei šalių ir šalių paskirtų arbitrų, taip pat reiškė atitinkamus prieštaravimus, tačiau šių prašymų nebuvo paisoma. Ieškovė savo ruožtu sąmoningai sistemingai stengėsi paskirti šališką ir jai palankų pirmininkaujantį arbitrą. Deja, VKAT galiausiai pasidavė tokiam spaudimui ir paskyrė pirmininkaujančia arbitre ilgalaikiais tampriais profesiniais santykiais su ieškovės atstovais susijusią advokatę, kas iš esmės lėmė visų šiame skunde nurodomų pagrindų sprendimo panaikinimui atsiradimą.

4.17. Lex loci arbitri (KAĮ ir 1985 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos pavyzdinis įstatymas dėl tarptautinio komercinio arbitražo), Reglamentas ir tarptautinio arbitražo geroji praktika nurodo, kad tarptautinių kitų tautybių nei ginčo šalys arbitrų skyrimas užtikrina pagrindinius komercinio arbitražo principus – neutralumą, nepriklausomumą, nešališkumą, sąžiningumą ir tinkamą procesą, o Lietuvos įstatymų bei tarptautinių arbitražui skirtų dokumentų nuostatos įpareigoja skiriant pirmininkaujantį arbitrą atsižvelgti į šalių argumentus dėl arbitražo teismo sudėties, be kita ko, ir į poreikį užtikrinti arbitražo teismo sudėties subalansavimą garantuojant neutralumą, nepriklausomumą ir nešališkumą, kas pasiekiama per pirmininkaujančio arbitro tarptautiškumą, lyginant su šalių paskirtais arbitrais, kurių tautybės ir pilietybės skiriasi.

4.18. Tik užsienio šalies arbitro paskyrimas tokiu atveju kaip šis, kai atsakovė yra didelė bendrovė santykinai mažoje Lietuvos rinkoje, turinti įvairių teisinių santykių, o ieškovės ir atsakovės atstovams turint profesinio darbo patirties su itin daug arbitravimu užsiimančių asmenų, padėtų užtikrinti arbitro nešališkumą ir išvengti interesų konflikto situacijos. Šią išvadą pagrindžia ir situacija, kuri susiklostė pirmininkaujančiu arbitru skyrus G. D., dėl ko vėliau jam teko nusišalinti.

4.19. Arbitražo bylos nagrinėjimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato sąlygų, draudžiančių pirmininkaujančiu arbitru skirti tarptautinį arbitrą, kitos šalies ir tautybės pilietį ne lietuvį (-ę). Galiausiai, ir tikrieji šalių ketinimai sudarant arbitražinį susitarimą buvo pirmininkaujančiu arbitru skirti ne lietuvį (-ę).

4.20. Arbitražinė išlyga nustato, kad proceso kalba yra anglų, o ne lietuvių. Tokio susitarimo dėl arbitražo kalbos siekis yra aiškus – leisti šalims paskirti arbitrus ne iš Lietuvos.

4.21. Arbitražo byla atitiko tarptautiškumo požymius. Nuomos sutartys buvo sudarytos anglų kalba; derybose dėl nuomos sutarčių sąlygų šalims atstovavo advokatai ir vadovai iš skirtingų šalių; arbitražo bylos šalys dėl savo organizacinės struktūros ir dalyvių yra susijusios su užsienio subjektais, todėl ginčas išeina iš Lietuvos ribų ir tampa tarptautiniu arbitražu. Taigi arbitražo byla nėra susijusi tik su Lietuvos subjektais ir Lietuvos teise. Todėl tokioje byloje pirmininkaujančiu arbitru, kai šalys paskyrė skirtingų tautybių ir pilietybių arbitrus, buvo būtina paskirti ne Lietuvos teisininką, siekiant išsaugoti šio ginčo sprendimo sąžiningumą, nešališkumą, užtikrinti skirtingų nuomos sutarčių punktų tikrosios prasmės atskleidimą, teisėtą jų taikymą bei arbitražo teismo neutralumą ir kt.

5. Suinteresuotas asmuo informuotiesiems investuotojams skirta uždarojo tipo investicinė UAB „Baltic Retail Properties“ atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

5.1. Pareiškėja teikiamu skundu teikia argumentus dėl arbitražo teismo sprendimo esmės.

5.2. Vien tai, jog arbitražo sprendimu pareiškėjos priešieškinis buvo atmestas, nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad šis nebuvo išnagrinėtas. Arbitražo sprendime detaliai pasisakyta dėl kiekvieno pareiškėjos nurodyto pagrindo, kuris neva, pareiškėjos vertinimu, sudaro pagrindą atsisakyti mokėti nuomos mokestį bei pripažinti, jog pareiškėja, sumokėjusi apie pusę nuomos mokesčio už ginčo laikotarpį, neva buvo tinkamai atsiskaičiusi pagal sutartis. Be to, arbitražo teismas, gavęs priešieškinį, nustatė šalių atsiliepimų į priešieškinį teikimo tvarką. Ši aplinkybė rodo, kad arbitražo teismas buvo aktyvus priešieškinio atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento.

5.3. Pareiškėja, teigdama, kad arbitražo sprendimas yra grindžiamas žinomai klaidinga prielaida, neva pareiškėja nepateikė įrodymų dėl naudojimosi ginčo patalpomis ribojimų ir jų poveikio, akivaizdžiai nesąžiningai interpretuoja arbitražo sprendimo turinį. Arbitražo sprendime konstatuota, jog pareiškėja vykdė pardavimo veiklą ir per visą karantino laikotarpį naudojosi suinteresuoto asmens patalpomis, kadangi tai patvirtina ne tik daugybė pateiktų įrodymų, tačiau patvirtino ir pati pareiškėja. Arbitražo sprendime teigiama, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, jog būtų galima proporcingai mažinti nuomos mokestį remiantis 12.1 punktu, kadangi nėra aišku, kuria objekto dalimi pareiškėja ginčo laikotarpiu negalėjo naudotis. Pareiškėja skunde tik abstrakčiai nurodo, kad neva buvo vadovautasi nepagrįsta prielaida dėl įrodymų, bei akcentuoja, jog į bylą buvo pateikta daug svarių įrodymų, tačiau konkrečiai nenurodo, kokie įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nesinaudojo tam tikromis nuomojamų objektų dalimis, t. y. nenurodė kokių konkrečių neva byloje esančių įrodymų pagrindu būtų galimas proporcingumo taisyklės, įtvirtintos nuomos sutarčių 12.1 punkte, taikymas.

5.4. Arbitražo teismas detaliai ištyrė ir pasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, o pareiškėja tiesiog nesutinka su arbitražo sprendime nurodytomis išvadomis ir arbitražo teismo atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu. Tačiau vien šalies nesutikimas negali suponuoti išvados, jog neva arbitražo teismas apskritai nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų ar atliko menamus pažeidimus. Kita vertus, arbitražo teismo sprendimo turinys negali būti peržiūrėtas, t. y. bendrosios kompetencijos teismas neturi teisės peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo motyvų.

5.5. Pareiškėjos argumentai, kad neva arbitražo byloje pareiškėja pateikė daugiau nei pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja neturi pareigos mokėti suinteresuoto asmens prašomo priteisti nuomos mokesčio, papildomai patvirtina tikrąjį pareiškėjos tikslą – kad teismas iš naujo įvertintų arbitražo teismo jau ištirtus ir įvertintus įrodymus bei pasisakytų dėl arbitražo teismo išnagrinėtos bylos iš esmės. Tačiau KAĮ reglamentavimas bei susiformavusi teismų praktika akivaizdžiai rodo, kad draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimo turinį (esmę) yra vienas iš pagrindinių arbitražo principų bei tokia kompetencija nėra priskirta Lietuvos apeliaciniam teismui. Kita vertus, įvertinus tai, kad arbitražo sprendime yra detaliai pasisakyta dėl visų pareiškėjos nurodytų pagrindų atleisti pareiškėją nuo prievolių vykdymo bei pripažinti, jog už ginčo laikotarpį sumokėjusi dalį nuomos mokesčio pareiškėja neva tinkamai vykdė prievoles pagal nuomos sutartis, spręstina, jog pareiškėja netinkamai įgyvendina procesines teises bei galimai jomis piktnaudžiauja.

5.6. Vien aplinkybė, kad arbitražo sprendimas buvo priimtas ne vienbalsiai, ir pareiškėjos paskirta arbitrė su juo nesutiko bei pateikė atskirąją nuomonę, nepagrindžia bei niekaip negali pagrįsti pozicijos, jog priimtas arbitražo sprendimas neva yra neteisėtas bei prieštaraujantis esminiams teisės principams. Atskiroje nuomonėje išimtinai teikiami argumentai dėl arbitražo sprendimo esmės, bet ne tam tikrų proceso trūkumų ar arbitražo jurisdikcijos problemų, kas patenka į teisminio arbitražo sprendimo peržiūrėjimo sritį.

5.7. Ta aplinkybė, jog arbitražo teismas nepalaikė pareiškėjos pozicijos ir nepriėmė pareiškėjai palankaus sprendimo, niekaip negali pagrįsti KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių egzistavimo.

5.8. Pareiškėja klaidingai interpretuoja, kad arbitražo teismas neišnagrinėjo pateikto priešieškinio ar neva rėmėsi klaidingomis prielaidomis, nesudaro pagrindo teigti, jog arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių KAĮ nuostatų.

5.9. Pareiškėja nenurodė nė vienos teisės normos, sudarančios viešosios tvarkos turinį, kuri buvo pažeista, t. y. neįrodė nei fundamentalių sąžiningo proceso principų, nei imperatyviųjų teisės normų, įtvirtinančių pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, pažeidimo.

5.10. Priėmus arbitražo sprendimą pareiškėja sumokėjo suinteresuotam asmeniui priteistas sumas visa apimtimi, nelaukdama priverstinio vykdymo veiksmų. Toks pareiškėjos elgesys įrodo, kad ji suvokia, jog skunde dėstoma pozicija yra nepagrįsta.

5.11. Tarptautinės advokatų asociacijos gairėse apibrėžtos aplinkybės, kurios leistų daryti prielaidą apie pirmininkaujančios arbitrės šališkumą, neegzistuoja.

5.12. Arbitrės I. P. ir suinteresuoto asmens atstovo K. A. draugų statusas socialiniame tinkle „Facebook“ negali būti vertinamas kaip šių asmenų tarpusavio draugiškų santykių įrodymas ar juolab patvirtinti arbitrės šališkumą ar priklausomumą. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų draugystę realiame gyvenime, t. y. įrašų komentavimą ir t. t., kadangi tokie įrodymai neegzistuoja.

5.13. Pareiškėjos dėstomi argumentai, susiję su arbitrės I. P. ir suinteresuoto asmens atstovo K. A. darbu su tais pačiais projektais, yra ne tik neatitinkantys tikrosios situacijos, bet ir juo labiau nesudaro pagrindo teigti, jog arbitrė galėtų būti šališka ar priklausoma. Priešingas aiškinimas visiškai nepagrįstai susiaurintų šališkumo aiškinimą bei apsunkintų arbitrų skyrimo tvarką, kadangi dauguma Vilniaus komercinio arbitražo sąraše esančių arbitrų yra advokatai, kurie yra dirbę su įvairiais projektais su įvairiomis advokatų kontoromis.

5.14. Įvertinus tai, kad menamas pirmininkaujančios arbitrės šališkumas yra grindžiamas vieša informacija, kuri galėjo ir buvo žinoma pareiškėjai arbitrės skyrimo metu, o pareiškėja nepareiškė nušalinimo įstatyme nustatytais terminais, konstatuotina, jog pareiškėja atsisakė teisės pareikšti nušalinimą arbitrui, tad skunde nurodomi argumentai traktuotini kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

5.15. Teismų praktikoje konstatuojama, jog arbitro neatskleista informacija, kuri yra viešai prieinama, nesudaro pagrindo abejoti arbitro nešališkumu.

5.16. Pareiškėjos argumentai, kad I. P., nagrinėdama arbitražo bylą, buvo suinteresuota formuoti patalpų nuomotojams, įskaitant ir DARNU Group, kuriai ji teikia teisines paslaugas, palankią praktiką, visiškai spekuliatyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Be to, KAĮ 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog arbitražo procesas yra konfidencialus. Todėl argumentas, susijęs su neva I. P. palankios praktikos formavimu, yra visiškai nelogiškas, kadangi I. P. šia neva savo suformuota praktika negalėtų pasinaudoti jokiame kitame procese.

5.17. Pareiškėja nenurodo nė vienos KAĮ, Reglamento ar kito teisės akto nuostatos, kuri būtų pažeista paskiriant pirmininkaujančią arbitrę I. P.. Šalys nėra sutarusios dėl arbitrų skyrimo tvarkos ar specifinių reikalavimų, taikomų arbitrams bei pirmininkaujančiam arbitrui. Tad pareiškėjos išreikštas noras pirmininkaujančiu arbitru paskirti užsienio pilietį, akivaizdu, nesaisto nei paskirtų arbitrų, sprendžiančių dėl pirmininkaujančio arbitro paskyrimo, nei VKAT pirmininko.

5.18. Šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl skirtinų arbitrų pilietybės, tad pareiškėjos akcentuojamas menamas arbitrų skyrimo tvarkos pažeidimas yra deklaratyvus ir akivaizdžiai nepagrįstas.

5.19. Tai, kad nėra draudimo paskirti arbitru ne Lietuvos Respublikos pilietį, akivaizdu nereiškia, jog arbitru turėjo būti skiriamas užsienio pilietis.

5.20. Šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl arbitrų skyrimo tvarkos, t. y. reikalavimas skirti tarptautinius arbitrus nėra nustatytas; menami tikrieji šalių ketinimai nėra įrodyti. Reglamento 17 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog skiriant arbitrą turi būti atsižvelgiama į šalių susitarimu arbitrui nustatytus reikalavimus. Taigi tuo atveju, jei šalių tikrieji ketinimai būtų susiję su užsienio piliečio skyrimu arbitru, tai turėjo būti aiškiai išreikšta ir sutarta abiejų šalių, tačiau tai nebuvo numatyta nei arbitražiniame susitarime, nei sutarta teikiant nuomones dėl arbitrų kandidatūrų.

5.21. Arbitražo ginčas nėra tarptautinis, o yra visiškai nacionalinio (lokalaus) pobūdžio bei jo išsprendimui reikalingos būtent Lietuvos Respublikos teisės žinios ir patirtis.

5.22. Nors proceso kalba numatyta anglų, tačiau taip pat numatyta, jog įrodymai teikiami ir liudytojai gali būti apklausiami lietuvių kalba. Tuo tarpu subjektų, kurie yra ginčo šalių akcininkai, tautybės ar veikimas užsienio valstybėse bei dvikalbės sutarties sudarymo faktas nesudaro jokio pagrindo teigti, jog tai patvirtina konkretaus ginčo tarptautiškumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

7. Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimo apskundimo tvarka ir sąlygos įtvirtinti CPK III dalies XVI skyriaus bei Komercinio arbitražo įstatymo VIII skyriaus normose. Pagal CPK 301 straipsnio 5 dalį skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka, yra pateikiami tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ir nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šiame skyriuje nustatytas taisykles.

8. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnio 3 dalį Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad: 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių pagal taikomus įstatymus buvo neveiksni arba arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu taikomus įstatymus, o kai šalys dėl arbitražiniam susitarimui taikomų įstatymų nesusitarė, pagal valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arba 3) arbitražo teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo ar ginčo dalies, kuri nebuvo perduota arbitražui. Jeigu galima atskirti ginčo dalį, kuri buvo perduota arbitražui, ta arbitražo teismo sprendimo dalis, kuria yra išspręsti arbitražui perduoti klausimai, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; 5) ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui; arba 6) arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos apeliacinis teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar skundžiamas arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja šio straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytiems pagrindams (KAĮ 50 straipsnio 4 dalis).

9. Lietuvoje veikiančių arbitražų sprendimų teisminė priežiūra, kurios metu sprendžiama dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, vykdoma ne apeliacijos (angl. appeal) ar remisijos (angl. remission), o anuliavimo forma (angl. annulment) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Tai reiškia, kad arbitražo sprendimams nėra būdinga instancinė procesinių sprendimų kontrolės sistema, o galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimus Lietuvos Respublikoje yra ribota (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-61-381/2017).

10. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas pagal jam priskirtą kompetenciją gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą tik KAĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, kurių sąrašas yra baigtinis, o sprendžiant dėl minėtų pagrindų egzistavimo, arbitražo teismo sprendimai netikrinami fakto, proceso ir materialiosios teisės taikymo aspektu.

11. Pareiškėjos skundas grindžiamas KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2, 4 ir 6 punktuose įtvirtintais arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindais, t. y. kad šaliai, prieš kurią norima remtis arbitražo teismo sprendimu, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus; arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių šio įstatymo nuostatų; arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

12. Pirmiausia teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintu arbitražo sprendimo panaikinimo pagrindu. Pareiškėja nepateikė įrodymų, nei argumentų, pagrindžiančių, kad jai nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba kitaip nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus. Pareiškėja pati nurodo, kad arbitražo byloje pateikė priešieškinį; pagal arbitražo bylos medžiagą, jis buvo priimtas, pareiškėja dėl jo galėjo teikti (ir teikė) paaiškinimus, arbitražo sprendime dėl priešieškinio reikalavimų pasisakyta, todėl teigti, kad pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus, nėra objektyvaus pagrindo.

13. Pateiktame skunde pareiškėja įrodinėja, kad du iš trijų paskirtų arbitrų: neišnagrinėjo pareiškėjos priešieškinio reikalavimo; neišnagrinėjo vienos iš pagrindinių – Sutarties 12.1 punkto taikymo – argumentų; sprendimą nenagrinėti priešieškinio reikalavimo ir Sutarties 12.1 punkto taikymo grindė žinomai klaidinga prielaida, neva pareiškėja nepateikė įrodymų dėl naudojimosi ginčo patapomomis ribojimų ir jų poveikio; byloje yra pateikti gausūs pareiškėjos paaiškinimai ir įrodymai (įskaitant moksliškai pagrįsta patikima kompleksine metodika atliktus ekspertų vertinimus) dėl to, kokia apimtimi pareiškėja negalėjo naudotis ginčo patalpomis karantino metu, ir koks to ekonominis poveikis. Šiuos pareiškėjos skundo argumentus teismas vertina KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punkto kontekste, nes taip, be kita ko, formuluojama pačios pareiškėjos pozicija.

14. Pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto normą Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, kai padavusi skundą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

15. KAĮ neatskleidžia viešosios tvarkos sampratos, tačiau ši samprata yra apibrėžta kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje ir plėtojamoje praktikoje. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje KAĮ vartojamą viešosios tvarkos sąvoką aiškina remdamasis tarptautinio arbitražo doktrina ir praktika, kurioje viešoji tvarka, atsižvelgiant į jos tikslą apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2008; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-320-611/2015; kt.). Pagrindinis nustatytos viešosios tvarkos, kaip pagrindo panaikinti priimtą arbitražo teismo sprendimą, tikslas – apsaugoti fundamentalias valstybės teisinės sistemos vertybes nuo priimto ir įsiteisėjusio arbitražo teismo sprendimo teisinių padarinių, keliančių grėsmę toms vertybėms. Taigi viešoji tvarka tokiame procese turi būti suprantama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).

16. Kasacinis teismas dėl teismo atliekamo arbitražo sprendimo patikrinimo esmės ir ribų yra pasisakęs ir nustatęs aiškias arbitražo teismo sprendimo vertinimo atitikties viešajai tvarkai ribas, pagal kurias, vertindamas arbitražo teismo sprendimą viešosios tvarkos pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016; 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. e2A-435-381/2018, 21 punktas).

17. Bendrasis draudimas peržiūrėti arbitražo teismo sprendimą iš esmės išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo vertinimo atitikties viešajai tvarkai procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus. Arbitražo teismo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018, 22–23 punktai).

18. Leistinose ribose patikrinęs arbitražo sprendimo turinį, teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėja, kad du iš trijų arbitrų kolegijos narių neišnagrinėjo priešieškinio reikalavimų ar būtų kitaip pažeidę fundamentalius sąžiningo proceso principus ir (ar) KAĮ imperatyvias nuostatas, kas būtų pagrindas panaikinti arbitražo sprendimą pagal KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ar 6 punktą.

19. Arbitražo sprendimo turinys patvirtina, kad arbitražas vertino pareiškėjos priešieškinio reikalavimus, taip pat pasisakė dėl sutarčių 12.1 punkto taikymo galimybės, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad nepriklausomai nuo to, kaip 12.1 punktas aiškinamas kliūčių naudojant daiktą atžvilgiu <...>, 12.1 punktas yra akivaizdus nustatant prievolės mokėti nuomą mastą, t. y. jis turi būti nustatytas vadovaujantis proporcingumo kriterijais, tiesiogiai nurodytais Nuomos sutarčių 12.1 punkte; kadangi pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kad būtų galima parodyti tokią proporciją, arbitražo teismas manė, jog nėra reikalo toliau užsiimti klausimais, susijusiais su 12.1 punkto aiškinimu (arbitražo sprendimo 52, 90–103 punktai). Išdėstyti arbitražo teismo sprendimo motyvai paneigia pareiškėjos argumentus, kad, pirma, du iš trijų arbitrų neišnagrinėjo sutarčių 12.1 punkto taikymo argumentų – arbitražo teismas vertino sutarčių 12.1 punkto taikymo galimybę, tačiau nenustatė tam faktinio pagrindo; antra, kad sprendimą nenagrinėti priešieškinio reikalavimo ir sutarčių 12.1 punkto taikymo grindė žinomai klaidinga prielaida, neva pareiškėja nepateikė įrodymų dėl naudojimosi ginčo patapomomis ribojimų ir jų poveikio – kaip minėta, arbitražo teismas išnagrinėjo priešieškinio reikalavimus ir juos atmetė, vertino sutarčių 12.1 punkto taikymo galimybę, tačiau sprendė, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kad būtų galima parodyti sutarčių 12.1 punkto taikymui aktualią proporciją. Argumentuodama, kad arbitražo byloje yra pateikti gausūs pareiškėjos paaiškinimai ir įrodymai (įskaitant moksliškai pagrįsta patikima kompleksine metodika atliktus ekspertų vertinimus) dėl to, kokia apimtimi pareiškėja negalėjo naudotis ginčo patalpomis karantino metu, ir koks to ekonominis poveikis, pareiškėja kelia įrodymų vertinimo bei pakankamumo klausimus, kurie nepatenka į arbitražo teismo sprendimo teisminės patikros ribas. Kaip buvo nurodyta pirmiau, teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan., o teismo atliekamas arbitražo sprendimo vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės.

20. Vien tai, kad viena iš arbitrių pateikė atskirąją nuomonę, kurioje pasisakė, jog bendra iš pareiškėjos priteista nuomos mokesčio suma turėtų būti sumažinta tam tikra suma, priešingai nei tvirtina pareiškėja, neįrodo, kad tik ji viena išnagrinėjo visus byloje pareikštus argumentus ir priešieškinį, tuo tarpu kitos dvi arbitrės priešieškinio reikalavimo neanalizavo. Šiame kontekste teismas pritaria suinteresuotam asmeniui, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje pernelyg sureikšmina atskirosios nuomonės pateikimo faktą. Atskirosios nuomonės pateikimo institutas yra numatytas įstatyme (KAĮ 46 straipsnio 1 dalis); teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad faktas, jog vienas iš arbitrų pateikė atskirąją nuomonę, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti viešosios tvarkos pažeidimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-435-381/2018 35 punktą), tuo labiau kad nagrinėjamu atveju atskiroji nuomonė net nėra grindžiama proceso sąžiningumo principo pažeidimu, o tiesiog nesutinkama su daugumos arbitrų sprendimu dėl ginčo esmės.

21. Taigi tiek, kiek tai susiję su pareiškėjos pateiktu priešieškiniu, byloje nenustatyta pareiškėjos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo.

22. Teismas, įvertinęs ir kitus pareiškėjos skundo argumentus, neturi pagrindo daryti išvados, kad arbitražo teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo ir (arba) imperatyvių KAĮ nuostatų (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punktas) ar kad arbitražo teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

23. Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad šalių sudarytame (o vėliau pakeistame) arbitražiniame susitarime pirmininkaujančio arbitro tautybės klausimas nebuvo reguliuojamas, apskritai, jokių reikalavimų pirmininkaujančiam arbitrui šalys nenustatė. Nors pareiškėja tvirtina, kad tikrieji šalių ketinimai sudarant arbitražinį susitarimą buvo pirmininkaujančiu arbitru skirti būtent ne lietuvį(-ę), tačiau, kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, jei šalys būtų turėjusios tokių ketinimų, tą jos ir būtų numačiusios sudarytame susitarime. Tuo tarpu nei aplinkybė, kad pagal arbitražinį susitarimą arbitražo proceso kalba yra anglų, o ne lietuvių, nei tai, jog nuomos sutartys, iš kurių kilo ginčas, buvo sudarytos anglų kalba; kad derybose dėl šių sutarčių sąlygų šalims atstovavo advokatai ir vadovai iš skirtingų šalių; jog šalių akcininkai yra užsienio subjektai, nepatvirtina abiejų šalių ketinimų dėl pirmininkaujančio arbitro (o ne vieno iš arbitrų) tautybės ir (ar) pilietybės. Pareiškėja, grįsdama savo poziciją dėl pirmininkaujančio arbitro tautybės (pilietybės), akcentuoja, kad arbitražo bylos šalys nėra sudariusios susitarimo, kuris reikalautų, jog arbitras būtų lietuvių tautybės ar turėtų Lietuvos teisės žinių, tačiau akivaizdu, kad ši aplinkybė nepatvirtina to, kad šalys būtų sutarusios (turėjusios ketinimų), jog pirmininkaujantis arbitras turi būti užsienietis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad arbitražo teismo sudėtis neatitiko šalių susitarimo.

24. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad arbitražo teismo sudėtis neatitiko imperatyvių KAĮ nuostatų, nes jokių konkrečių imperatyvių KAĮ normų, kurios buvo pažeistos pirminkaujančia arbitre paskyrus Lietuvos Respublikos pilietę, pareiškėja nenurodo. Vien tai, kad teisinis reguliavimas nedraudžia pirmininkaujančiu arbitru paskirti ne Lietuvos Respublikos pilietį (-ę), kaip teisingai pažymi suinteresuotas asmuo, nereiškia, jog toks asmuo privalo būti paskirtas arbitrų kolegijos pirmininku, o priešingas pasirinkimas savaime reiškia imperatyvių KAĮ nuostatų pažeidimą ar juo labiau prieštaravimą viešajai tvarkai.

25. Pateiktame skunde pareiškėja, be kita ko, laikosi pozicijos, kad viena iš arbitrų kolegijos narių – I. P. – nebuvo nešališka ir nepriklausoma, nes sąmoningai nutylėjo, kad vykdydama profesinę veiklą tampriais ilgamečiais santykiais yra susijusi su ieškovės atstovais, taip pat teikia teisines paslaugas stambiems nekilnojamojo turto nuomotojams, todėl yra suinteresuota jiems palankios praktikos formavimu.

26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo trūkumas gali patekti į kelių arbitražo sprendimo panaikinimo (nepripažinimo) pagrindų taikymo sritį: a) KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto (UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktis; 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d punktas), nes šališkas arbitražas gali būti sudarytas pažeidžiant šalių susitarimą arba imperatyviąsias teisės normas; b) KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 6 punkto (UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktis; 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas), nes arbitražo sprendimas gali pažeisti procesinę viešąją tvarką. Tais atvejais, kai nešališkumo ir nepriklausomumo pareigos pažeidimas yra šiurkštus ir akivaizdus, jis tikrinamas taikant viešosios tvarkos taisykles. Visais kitais atvejais aktualios KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatos. Aplinkybes, patenkančias į KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 punkto taikymo sritį, teismas analizuoja ir vertina tiek, kiek jų egzistavimą įrodo jomis besiremianti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016, 69, 84, 91 punktai; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2020, 27 punktas).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepriklausomumas yra objektyviojo pobūdžio teisinė kategorija, kurią galima identifikuoti išoriškai. Asmens nepriklausomumas yra susijęs su organizacinių, asmeninių, struktūrinių, socialinių, ekonominių, verslo, pavaldumo ir kt. ryšių tarp kelių subjektų nebuvimu. Subjekto nepriklausomumas vertinamas ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgiant į susiklosčiusių individualių aplinkybių visumą. Vertinami ne tik subjekto santykiai su bylos šalimis, subjektas taip pat turi būti nepriklausomas ir nuo kitų asmenų, kurie galėtų daryti arba galėtų siekti daryti jam įtaką, todėl turi būti įvertinamos ir sąsajos su trečiaisiais asmenimis, jei dėl jų gali kilti interesų konfliktas. Vertinamos gali būti ne tik tiesioginės, bet ir netiesioginės sąsajos (ryšiai per kitus asmenis). Atliekant nurodytą vertinimą, atsižvelgiama į nustatytų ryšių, inter alia (be kita ko), esmę, pobūdį, intensyvumą, istoriją, subordinacijos, galimybės kontroliuoti arba daryti lemiamą įtaką egzistavimą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Vertinant subjekto, kuris gali priimti sprendimą, nepriklausomumą, atsižvelgiama į jo skyrimo vykdyti pareigas būdą, įgaliojimų trukmę, apsaugos nuo išorinės įtakos garantijų egzistavimą ar neegzistavimą, į tai, ar subjektas, taikant objektyvaus stebėtojo standartą, atrodo nepriklausomas, ir kt. Vertinant nepriklausomumą, atsižvelgiama ir į tai, ar subjektas, dėl kurio sprendžiama, iš anksto atskleidė atitinkamų veiksnių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-154-378/2018, 50 punktas).

28. Nešališkumas savo ruožtu yra subjekto vidinė būsena, reiškianti išankstinio nusistatymo dėl ginčo teisinio santykio ar jo šalių nebuvimą. Nešališko subjekto vidinė būsena ir vertinimas neturi būti paveikti jo subjektyvių mąstymo ar emocinių veiksnių, galinčių trukdyti vykdyti savo pareigas ir, be kita ko, sąžiningai dėti maksimalias pastangas priimant objektyvų sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-687/2018, 57 punktas).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjos argumentai nepatvirtina nei I. P. nepriklausomumo, nei nešališkumo stokos.

30. Remiantis pareiškėjos skunde nurodomomis aplinkybėmis nėra pagrindo daryti išvados, kad tarp minėtos arbitrės ir ieškovės atstovų egzistuotų kokie nors organizaciniai, asmeniniai, struktūriniai, socialiniai, ekonominiai, verslo, pavaldumo ir kt. ryšiai. Pareiškėjos pozicija, kad tarp šių asmenų egzistuoja tamprūs profesiniai ryšiai, yra grindžiama tik subjektyviu atskirų aplinkybių interpretavimu, prielaidomis, tačiau ne objektyviais įrodymais. Taip pat atskiras faktas, kad minėta arbitrė ir ieškovės atstovas turi draugų statusą ,,Facebook“ socialiniame tinkle, savaime nepatvirtina kokių nors reikšmingų, nepriklausomumo ir nešališkumo kontekste, asmeninių santykių. Tarptautinės advokatų asociacijos 2004 m. gegužės 22 d. gairių dėl interesų konfliktų tarptautiniame arbitraže (toliau – ir Gairės), kuriomis remiasi ir pareiškėja, 4.3.1 punkte yra aptarta situacija, kai arbitras turi ryšį su kitu arbitru ar su vienos iš šalių atstovu per narystę toje pačioje profesinėje asociacijoje, socialinėje ar labdaros organizacijoje, ar per socialinį tinklą. Tokia situacija Gairėse priskiriama Žaliajam sąrašui, t. y. situacijai, kuri objektyviu požiūriu nekelia įspūdžio apie šališkumo ar priklausomumo egzistavimą, todėl arbitras neturi pareigos apie ją pranešti. Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos cituojamų Gairių 1.3, 2.3.1, 2.3.6 punktuose nurodytų situacijų buvimą, pareiškėja nepateikia (CPK 178 straipsnis).

31. Teismas taip pat vertina kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad dėl to, jog arbitrė atstovauja bendrovei, užsiimančiai nekilnojamojo turto nuoma, ji buvo suinteresuota pastarajai įmonei palankios praktikos formavimu. Kaip teisingai atkreipia dėmesį suinteresuotas asmuo, vienas iš arbitražo proceso principų yra konfidencialumas (KAĮ 8 straipsnio 3 dalis), o pareiškėja taip ir nenurodė, kaip, be kita ko, arbitražo procesui esant konfidencialiam, arbitrė galėtų panaudoti Arbitražo byloje priimtą sprendimą siekdama sau finansinės ir (ar) kitokios profesinės ir (ar) asmeninės naudos.

32. Teismas taip pat pritaria suinteresuotam asmeniui, kad visa pareiškėjos surinkta informacija apie arbitrę I. P. yra viešai prieinama, ir mažai tikėtina, jog pareiškėja, kaip tvirtina, pradėjo domėtis šios arbitrės kandidatūra tik išnagrinėjus arbitražo bylą. Pareiškėja pati nurodo, kad ankstesnis paskirtas arbitrų kolegijos pirmininkas nusišalino pačios pareiškėjos prašymu, o tai patvirtina, jog pareiškėja aktyviai domėjosi arbitrų kandidatūromis jau arbitražo teismo formavimo etape ir, nepareikšdama nušalinimo arbitrei I. P., nelaikė jos nei priklausoma, nei šališka.

33. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atskleidimo pareigos nevykdymas per se (savaime) nėra pagrindas konstatuoti nepriklausomumo ir nešališkumo principų pažeidimą, todėl aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti arbitro nepriklausomumu ir nešališkumu, turi būti įrodytos (Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. e2A-300-370/2016). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių pareiškėja neįrodė, todėl vien tai, kad arbitrės deklaracijoje nebuvo nurodyta vieša informacija, kurią surinko pareiškėja, nėra pagrindas panaikinti arbitražo sprendimą dėl arbitro nešališkumo ir nepriklausomumo trūkumo. Nors pareiškėja tvirtina, kad teismai nutaria naikinti arbitražo sprendimus esant netgi mažesnio masto, nei nurodo pareiškėja, pagrįstų abejonių dėl arbitro nešališkumo ar nepriklausomumo, tačiau pareiškėjos nurodomoje byloje buvo nustatyta, kad bylą nagrinėjęs arbitras į arbitražo posėdį atvyko ir išvyko su vienos iš šalių (ieškovo) atstovu bei ieškovo iškviestu liudytoju, o nagrinėjamoje byloje tokių, nei panašių faktų nebuvo nustatyta.

34. Dėl išdėstytų motyvų nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos vertinimu, kad arbitražo bylą nagrinėti paskirta pirmininkaujanti arbitrė I. P. neatitiko nešališkumo ir nepriklausomumo reikalavimų, ir dėl to panaikinti arbitražo sprendimą KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4 ar 6 punkto pagrindu.

35. Teisėjų kolegijai nenustačius KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų pagrindų bei nepasitvirtinus kitiems pareiškėjos nurodytiems arbitražo panaikinimo pagrindams, Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.

36. Suinteresuotas asmuo prašo priteisti iš pareiškėjos 9 192,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 20 d. redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11, 8.17 punktuose nustatytus maksimalius dydžius, todėl, nenustačius nei ypatingo nagrinėjamos bylos sudėtingumo, ne kitų aplinkybių, pateisinančių didesnio, nei rekomenduojama, advokato užmokesčio priteisimo, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjos priteisiama 1 972,62 Eur advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į skundą parengimą ir 151,74 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą, iš viso – 2 124,36 Eur (CPK 98 straipsnis).

37. 2021 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti pareiškėjos papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytų argumentų. Atsižvelgdamas į tai, kad skundai dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių arbitražų sprendimų, pateikti Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka, yra nagrinėjami mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant CPK III dalies XVI skyriuje nustatytas taisykles, o pastarajame nenumatyta galimybė atsikirsti į atsiliepimą, teismas pareiškėjos papildomus paaiškinimus atsisako priimti ir jų nevertina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 301 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsniu,

n u t a r i a :

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2021 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje

Nr. V-0042/2020e, panaikinimo atmesti.

Priteisti suinteresuotam asmeniui informuotiesiems investuotojams skirtai uždarojo tipo investicinei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Retail Properties“ iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kesko Senukai Lithuania“ 2 124,36 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto dvidešimt keturių eurų, 36 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Arbitražo bylą Nr. V-0042/2020e grąžinti arbitražo institucijai.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Antanas Rudzinskas

Jūratė Varanauskaitė

Paminėta tekste:

CK

CPK

3K-3-320-611/2015

2A-469/2014

e2A-61-381/2017

3K-3-573/2008

3K-3-370/2012

e3K-3-471-916/2016

e2A-435-381/2018

e3K-7-154-378/2018

CPK 178 str. Įrodinėjimo pareiga

e2A-300-370/2016