2022 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Rumunijos ambasados atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovei Rumunijos ambasadai dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo J. R.,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės Rumunijos ambasados 24 779,12 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas
2. Ieškinyje nurodė, kad 2012 m. lapkričio 1 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu išnuomojo atsakovei Rumunijos ambasadai gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, nuomos sutarties terminas buvo ne kartą keistas, paskutiniu 2018 m. rugsėjo 20 d. susitarimu šis terminas pratęstas iki 2020 m. lapkričio 1 d. Tačiau atsakovės iniciatyva sutartis nutraukta prieš terminą – 2019 m. rugpjūčio 3 d. Pasak ieškovo, atsakovė namą grąžino netvarkingą, su trūkumais – su apgadinta apdaila, sulaužytais ir sugadintais baldais, durimis, langais, išteptomis sienomis, lubomis, grindimis, užuolaidomis, apgadinta buitine technika ir kt., t. y. ne tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Ieškovas nurodė dėl to patyręs 23 721,62 Eur nuostolius, kurių atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės.
3. Atsakovė Rumunijos ambasada 2021 m. spalio 15 d. pateikė prašymą taikyti imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad pagal 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų (toliau – ir Konvencija dėl imunitetų) 5 straipsnį valstybė (pati ir jos turtas) naudojasi imunitetu nuo kitos valstybės teismo jurisdikcijos, be to, 10 straipsnio 2 dalies b) punkte numatyta šalių teisė susitarti dėl valstybės imuniteto taikymo visuose sandoriuose. Nagrinėjamu atveju nuomos sutarties 7.1 punkte nurodyta, kad ginčai negali būti sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose pagal Lietuvos Respublikos teisę. Mano, kad aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog ginčas Lietuvos Respublikos teismuose nenagrinėtinas, kadangi atsakovė turi ir siekia pasinaudoti imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 27 d. nutartimi netenkino atsakovės Rumunijos ambasados prašymo dėl imuniteto taikymo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu.
5. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) valstybės imuniteto klausimo nereglamentuoja. Šį klausimą reglamentuojančios tarptautinės teisės normos kodifikuotos 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų. Ir nors Lietuvos Respublika, kitaip nei Rumunija, nėra minėtos konvencijos dalyvė, tačiau šios konvencijos nuostatomis turi būti vadovaujamasi kaip tarptautinės teisės papročiu, t. y. privalomos galios tarptautinės teisės šaltiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007).
6. Pagal nagrinėjamam klausimui aktualią Konvencijos dėl imunitetų 10 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jei valstybė sudaro komercinį sandorį su užsienio fiziniu ar juridiniu asmeniu ir pagal taikytinas tarptautinės privatinės teisės normas ginčai, susiję su tuo komerciniu sandoriu, priklauso kitos valstybės teismo jurisdikcijai, valstybė negali pasinaudoti imunitetu nuo tos jurisdikcijos nagrinėjant bylą dėl to komercinio sandorio. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei: a) komercinis sandoris sudarytas tarp valstybių, arba; b) komercinio sandorio šalys aiškiai susitarė kitaip (10 straipsnio 2 dalis).
7. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą bei pareikšto reikalavimo pagrindą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neturi imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad nuomos sutarties 7.1 punktu šalys sutarė dėl jos imuniteto. Teismas pažymėjo, kad paminėta sutarties nuostata jos šalys sutarė, kad kilus šalių ginčui, kai jos negali susitarti dėl sprendimo būdo, bus kreipiamasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, atsižvelgiant į Vienos konvencijos nuostatas dėl juridinio imuniteto ir privilegijų, suteiktų diplomatams ir ambasadoriams.
9. Sutarties 7.1 punktas, teismo vertinimu, patvirtina ne tai, kad šalys susitarė dėl imuniteto atsakovei taikymo ginčo atveju, bet dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, pagal kurią, kilus ginčui, visų pirma jis sprendžiamas diplomatiniais kanalais per Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją. Jokių sąlygų, kuriose būtų aptartas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos spręsti iš sutarties kilusius ginčus klausimas, nustatant jurisdikcijos išimtį, sutartyje nėra. Tuo tarpu sutarties 7.1 punkte vartojama frazė: „Vienos konvencija dėl juridinio imuniteto ir privilegijų, suteiktų diplomatams ir ambasadoriams“ pagal lingvistinę formuluotę labiau atitinka ne Konvenciją dėl imunitetų, kurios oficialus pavadinimas – „United Nations Convention on Jurisdictional Immunities of States and Their Property“, o 1961 m. konvenciją dėl diplomatinių santykių, kurios oficialus pavadinimas – „Vienna convention on diplomatic relations“, ir kuri reglamentuoja diplomatinius santykius, diplomatų privilegijas ir imunitetus. Taigi, tesimo vertinimu, aptartas sutarties punktas negali būti aiškinamas kaip pateikiantis vienareikšmišką nuorodą būtent į Konvenciją dėl imunitetų.
10. Teismas sprendė, kad nėra ir kitos būtinosios sąlygos imunitetui taikyti, kadangi ginčas kilę iš komercinių, o ne viešosios teisės teisinių santykių. Ginčas yra kilęs iš privatinių nuomos teisinių santykių, kurie atsirado šalims veikiant lygiais pagrindais kaip privatiems subjektams ir sudarius gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Sutartimi buvo susitarta tik dėl ieškovo turto valdymo ir naudojimo. Sutarties objektu nebuvo atsakovės, kaip užsienio valstybės, turtas. Sutartimi ieškovo atžvilgiu nebuvo įgyvendinami atsakovės, kaip užsienio valstybės, viešosios valdžios įgaliojimai, nebuvo pavaldumo ar kitokių viešosios teisės reglamentuojamų teisinių santykių požymių, tačiau tenkinami vien atsakovės privatinio pobūdžio interesai išsinuomoti gyvenamąsias patalpas.
11. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas atsakovės prašymo dėl imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos taikymo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė Rumunijos ambasada atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį palikti nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Priešingai nei sprendė teismas, pagal Konvencijos dėl imunitetų 10 straipsnį valstybės imunitetas taikomas net ir privatinės teisės santykiuose. Be to, teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007, pateiktus išaiškinimus, kad riboto imuniteto doktrinos taikymui yra būtina, kad šią doktriną pripažintų tiek nacionalinė teisė, tiek ir kitos valstybės (atsakovės) nacionalinė teisė. Tačiau teismas nenustatinėjo, ar atsakovės nacionalinėje teisėje ši imuniteto doktrina yra taikoma ir pripažįstama.
12.2. Šalių sudaryta nuomos sutartis nebuvo sandoris dėl prekių pardavimo ar paslaugų teikimo, taip pat tai nebuvo paskolos ar kitas finansinio pobūdžio sandoris, t. y. neatitiko Konvencijos dėl imunitetų 2 straipsnio 1 dalies c) punkte pateikto komercinio sandorio apibrėžimo. Juo labiau kad sandoris sudarytas su fiziniu asmeniu, kuris profesionaliai nesivertė nuomos veikla.
12.3. Esminę reikšmę turi ne išsinuomoto nekilnojamojo turto paskirtis, o paties sandorio ir atsakovės, kaip valstybės, veiksmų pobūdis, susijęs su išsinuomotu turtu. Byloje nenustatyta, kad atsakovės išnuomotos patalpos būtu naudojamos privačių atsakovės, kaip valstybės, poreikių tenkinimui. Šiuo atveju turtas buvo skirtas ambasadoriaus rezidencijai, Diplomatinės tarnybos vadovui, kuris įgyvendina suverenias valstybės funkcijas. Atsakovė privalo užtikrinti savo ambasadoriaus galimybę tinkamai ir nepertraukiamai vykdyti diplomatines funkcijas kitos valstybės teritorijoje, todėl gyvenamosios patalpos suteikimas ambasados vadovui neabejotinai yra skirtas ne asmeninių atsakovės, kaip valstybės, poreikių tenkinimui.
12.4. Nuomos sutarties 7.1 punkte aiškiai nurodyta, kad ginčai bus sprendžiami tarpininkaujant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, taikant imunitetus ir privilegijas. Šios frazės yra pakankamai aiškios ir patvirtina, kad ieškovui turėjo būti suprantama, jog atsakovė siekė įtvirtinti ir sutartimi įtvirtino imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
13. Ieškovas G. R. atsiliepime prašo arba apeliacinį procesą nutraukti, arba atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pagal CPK 298 straipsnį tik dėl teismo nutarties palikti pareiškimą / ieškinį nenagrinėtą gali būti duodamas atskirasis skundas. CPK nenumato galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria netekintas prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą ir nuspręsta pareiškimą / ieškinį nagrinėti. Be to, nutartis, kuria teismas netenkino atsakovės prašymo taikyti imunitetą ir palikti ieškinį nenagrinėtą, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai.
13.2. Vien tai, kad Rumunija yra ratifikavusi Konvenciją dėl imunitetų, patvirtina, jog ji pripažįsta riboto imuniteto doktriną, jai yra žinomi ir priimtini šios doktrinos taikymo pagrindai.
13.3. Konvencijos dėl imunitetų 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtina taisyklė, pagal kurią, jei valstybė sudaro komercinį sandorį su užsienio fiziniu ar juridiniu asmeniu ir pagal taikytinas tarptautinės privatinės teisės normas ginčai, susiję su tuo komerciniu sandoriu, priklauso kitos valstybės teismo jurisdikcijai, valstybė negali pasinaudoti imunitetu nuo tos jurisdikcijos nagrinėjant bylą dėl to komercinio sandorio. Taigi, komercinis sandoris gali būti sudarytas ir su fiziniu asmeniu.
13.4. Nuomos sutartimi ieškovo atžvilgiu nebuvo įgyvendinami atsakovės, kaip užsienio valstybės, viešosios valdžios įgaliojimai, nebuvo pavaldumo ar kitokių viešosios teisės reglamentuojamų teisinių santykių požymių. Sutarties objektu nebuvo atsakovės, kaip užsienio valstybės, turtas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ginčas yra kilęs iš privatinių nuomos teisinių santykių, kurie atsirado šalims veikiant lygiais pagrindais kaip privatiems subjektams.
13.5. Nuomos sutarties 7.1 punktas nepatvirtina, kad ieškovas su atsakove aiškiai susitarė, jog atsakovė turi imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria netenkinti prašymai taikyti imunitetą nuo teismų jurisdikcijos ir ieškinį palikti nenagrinėtą
14. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) CPK numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Ieškovas G. R. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad galimybė atskiruoju skundu skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti imunitetą ir palikti ieškinį nenagrinėtą, CPK nėra tiesiogiai numatyta, be to, toks procesinis sprendimas neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl prašo apeliacinį procesą nutraukti.
15. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su ieškovo pozicija, pažymi, kad sprendžiant, ar konkrečios pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo galimybė patenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šios teisės normos paskirtį bei tikslus. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai reikalauja, kad bylos nagrinėjimo eiga nebūtų stabdoma ginčais dėl tarpinių teismo procesinių sprendimų, todėl įstatymo leidėjas CPK 334 straipsnyje ir įtvirtino bendrą taisyklę, pagal kurią tokie procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi tik kartu su teismo baigiamuoju aktu, nebent dėl konkretaus tarpinio procesinio sprendimo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių ji būtų būtina peržiūrėti nedelsiant, arba jei konkretus procesinis sprendimas lemia tai, jog sprendimas dėl ginčo esmės toje konkrečioje byloje apskritai nebegalės būti priimtas.
16. Be to, galimybė apeliacine tvarka skųsti tarpinius teismo procesinius sprendimus susijusi ir su klausimų, kurie yra išsprendžiami šiais tarpiniais procesiniais sprendimais, įtaka paties teismo proceso ir jo rezultato teisėtumui. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į šią nuostatą, daugelio tarpinių procesinių sprendimų instancinė patikra atskirai nuo teismo sprendimo nėra tikslinga, kadangi tokie procesiniai sprendimai galiausiai gali neturėti jokios įtakos galutiniam ginčo išsprendimo rezultatui, o suteikimas teisės juos skųsti apeliacine tvarka atskirai nuo teismo sprendimo turėtų neigiamą įtaką teismo proceso trukmei. Kita vertus, nesuteikimas teisės instancine tvarka peržiūrėti tarpinių teismo procesinių sprendimų, lemiančių viso teismo proceso ir būsimo teismo sprendimo teisėtumą bei galiojimą, neatitiktų nei CPK 334 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslų, nei proceso koncentruotumo ir ekonomijos principų.
17. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teismo nutartis laikoma užkertančia kelią tolimesnei bylos eigai tuo atveju, jei ja buvo atimta galimybė teismo procese dalyvauti konkrečiam asmeniui, nepaisant to, jog pačios bylos nagrinėjimas vyksta toliau, į šio punkto taikymo sritį taip pat patenka atvejai, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tačiau teismo nutartimi konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012).
18. Nagrinėjant tokį procesinį klausimą, kuris yra keliamas ieškovo atsiliepime į ieškinį, atsižvelgtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kad CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas aiškintinas plečiamai taip pat ir tais atvejais, kai sprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, kadangi tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas yra itin svarbus jau ieškinio priėmimo stadijoje. Priešingu atveju tai galėtų lemti neefektyvų procesą, kai, pirmosios instancijos teismui ginčą išsprendus iš esmės, apeliacinės instancijos teismas konstatuotų esminį proceso teisės normų pažeidimą dėl netinkamai išspręsto jurisdikcijos klausimo. Tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, be kita ko, lemia šalių procesinių teisių apimtį, dėl to tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas negali būti laikomas neesminiu procesiniu pažeidimu. Todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tarp Lietuvos Respublikos teismų ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismų klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-971-196/2016; 2018 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018).
19. Ir nors skundžiamoje nutartyje, kuria buvo atmestas apeliantės Rumunijos ambasados prašymas taikyti imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir ieškinį palikti nenagrinėtą, sprendžiamas klausimas nėra visiškai identiškas aptartose Lietuvos apeliacinio teismo bylose spręstiems klausimams, tačiau ir nagrinėjamoje byloje, ir pirmiau jau išnagrinėtose bylose siekiama to paties tikslo – įsitikinti, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją šalių ginčams nagrinėti. Todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos.
20. Nustačius, kad apeliantei yra taikomas imunitetas, tai reikštų, kad tokia byla (ginčas) apskritai negali būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose ir ieškovas su ieškiniu turėtų kreiptis į Rumunijos Respublikos teismus, kurie pagal tos valstybės proceso ir materialinės teisės normas nagrinėtų šalių ginčą. Atitinkamai, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, šis klausimas turėtų būti išsprendžiamas dar pradinėje bylos stadijoje. Situacija, kai tik išnagrinėjus patį ginčą iš esmės ir priėmus dėl jo galutinį procesinį sprendimą, šalis tik apeliaciniame skunde galėtų nurodyti savo argumentus ir dėl valstybės imuniteto taikymo, kurių pagrįstumas instancine tvarka būtų vertinamas kartu su galutiniu teismo sprendimu, nebūtų suderinama su aptartais civilinio proceso teisės principais ir faktiškai reikštų savitikslį bylos procesą (procesas vien dėl proceso). Netinkamai išspręstas valstybės imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos klausimas būtų vertinamas kaip esminis proceso tesės pažeidimas, savaime lemiantis tokio sprendimo panaikinimą.
21. Todėl konstatuotina, kad nutartis dėl valstybės imuniteto taikymo ir galimybės bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose gali būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo. Pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, kaip to prašo ieškovas savo atsiliepime į atskirąjį skundą, nėra.
Dėl valstybės imuniteto doktrinos taikymo
22. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar jis kompetentingas nagrinėti šį ieškinį.
23. Nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas specifiniam užsienio subjektui – Rumunijos ambasadai. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad ambasada ar kita diplomatinė atstovybė yra valstybės aparato dalis, įgyvendinanti valstybės suverenias teises. Taigi, ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei.
24. Kaip teisingai atskirajame skunde nurodė apeliantė, tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Visgi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, šios teisės absoliutumas nėra įtvirtintas nei Konvencijoje dėl imunitetų, nei šiuo klausimu suformuotoje tarptautinių bei nacionalinių teismų praktikoje. Priešingai, dauguma užsienio valstybių jau XX a. pradžioje atsisakė absoliutaus valstybės imuniteto doktrinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 1/1998).
25. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (lot. acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (lot. acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2007; 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015). Pati valstybės imuniteto doktrina grindžiama tarptautinės viešosios teisės maksima „lygus lygiam valdžios neturi“ (lot. par in parem non habet imperium). Šios maksimos turi būti laikomasi tik kai yra nustatoma, kad valstybė atliko veiksmus viešosios teisės reglamentuojamoje srityje. Vadinasi, užsienio valstybės teismo prerogatyva vertinti, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-684/2016).
26. Pažymėtina, kad nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti ir Konvencijos dėl imunitetų taikymo kontekste. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Konvencijos dėl imunitetų 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad jei valstybė sudaro komercinį sandorį su užsienio fiziniu ar juridiniu asmeniu ir pagal taikytinas tarptautinės privatinės teisės normas ginčai, susiję su tuo komerciniu sandoriu, priklauso kitos valstybės teismo jurisdikcijai, valstybė negali pasinaudoti imunitetu nuo tos jurisdikcijos nagrinėjant bylą dėl to komercinio sandorio. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 10 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei: a) komercinis sandoris sudarytas tarp valstybių, arba; b) komercinio sandorio šalys aiškiai susitarė kitaip.
27. Iš aptarto teisinio reguliavimo bei teismų praktikos matyti, kad tai, ar taikytinas valstybės imunitetas, priklauso būtent nuo to, iš kokių teisinių santykių – viešųjų ar privačių – yra kilęs konkretus šalių ginčas. Doktrinoje išskiriami trys pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatytinas teisinių santykių pagrindas, t. y.: 1) sandorio prigimties kriterijus; 2) sandorio tikslo kriterijus; 3) sandorio konteksto kriterijus (N. Gaubienė, Valstybės imunitetas tarptautiniame civiliniame procese, daktaro disertacija, 2017, 95 psl.). Teisinėje literatūroje taip pat nurodyta, kad paprastai iš prigimties komerciniais sandoriais laikomi pirkimo–pardavimo sandoriai, nuomos, paskolos sutartys, banko garantijos bei kiti finansinės prigimties sandoriai (N. Gaubienė, Valstybės imunitetas tarptautiniame civiliniame procese, daktaro disertacija, 2017, 97 psl.).
28. Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą kreipėsi su ieškiniu dėl žalos, kurios pagrindu nurodo jo ir apeliantės 2012 m. lapkričio 1 d. sudarytą nekilnojamo turto (dalies namo) nuomos sutartį, atlyginimo. Pagal ginčo pagrindu esančios nuomos sutarties 2.1 punktą nuomotojas (ieškovas) įsipareigoja išnuomoti jam nuosavybės teise priklausantį butą / nekilnojamą turtą nuomininkui (apeliantei) pagal šios sutarties dalyje Nr. 2 nurodytas sąlygas. Nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos bei kitas įmokas kas mėnesį ir vadovautis sutartyje nurodytomis sąlygomis. Nuomos sutarties 2.2 punkte jos šalys sutarė, kad butas / nekilnojamas turas gali būti naudojamas tik gyvenamajai paskirčiai.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudaryta sutartis atitinka CK 6.576 straipsnyje numatytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sampratą. Kitaip tariant, ginčo pagrindu esantis sandoris yra kilęs iš privatinių teisinių santykių. Ir nors, viena vertus, sutiktina su apeliante, kad šioje proceso stadijoje darytina išvada dėl nuomos sutarties sudarymo siekiant užtikrinti apeliantės, Rumunijos ambasados, funkcijų vykdymą, kiek tai susiję su jos darbuotojų apgyvendinimu Lietuvoje, kita vertus, pats nuomos objektas, bylos duomenimis, nėra tiesiogiai susijęs su apeliantės funkcijų viešosios teisės srityje vykdymu, t. y. jose nėra įsikūrusi pati ambasada ar vykdomos diplomatinės funkcijos.
30. Taigi, pati nuomos sutartis yra sudaryta siekiant ne atstovybės viešųjų funkcijų (acta iuri imperii) jose vykdymo, bet siekiant apgyvendinti Rumunijos ambasados personalą, t. y. siekiant privatinių (jos darbuotojų asmeninių) tikslų, kurie nėra susiję su konkrečiomis diplomatinėmis funkcijomis. Kitaip tariant, apeliantės atsakomybė kildinama ne iš valstybės veikimo per savo valdžios institucijas viešosios teisės reguliuojamoje srityje, bet priešingai – ginčas kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų santykių. Kadangi sandorio prigimtis, jo sudarymo tikslas ir sudarymo kontekstas suponuoja vertinimą, kad ginčas yra kilęs iš privatinės teisės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šioje situacijoje nėra jokio pagrindo valstybės imuniteto nuo jurisdikcijos taikymui.
31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas labai panašių, kaip ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, aplinkybių kontekste jau yra išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-566/2003. Toje byloje ieškovė, privati Norvegijos bendrovė Vilnius Property AS (nuomotoja), išnuomojo jai priklausančias negyvenamąsias patalpas atsakovui Socialinio aprūpinimo skyriui prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje (nuomininkei). Kasacinis teismas toje byloje priėjo prie išvados, kad ambasada neturi imuniteto nuo jurisdikcijos ginče dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 31 straipsnio 1 dalies a) punktas įtvirtina, kad diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos; jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl privataus nekilnojamojo turto, esančio priimančiosios valstybės teritorijoje, jeigu šis nėra valdomas atstovaujamosios valstybės vardu siekiant atstovybės tikslų. Atsižvelgiant į tai, buvo pripažinta, kad ambasados skyrius sudarė nuomos sutartį kaip privatus asmuo, nes tokios sutarties sudarymą reglamentuoja privatinės teisės normos. Kasacinis teismas šiuo aspektu pažymėjo dar ir tai, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama, jog privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais, kaip ir privatūs asmenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2003).
32. Tokiu atveju visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu ginčo atveju taikytina riboto imuniteto nuo teismo jurisdikcijos doktrina, nes ginčas kilęs iš privatinės teisės. Atskirojo skundo argumentai, kad teismas nevertino, ar atsakovės nacionalinėje teisėje ši imuniteto doktrina yra taikoma, atmestini kaip nepagrįsti vien tuo pagrindu, kad pati apeliantė, teikdama pirmosios instancijos teismui prašymą dėl imuniteto taikymo, yra nurodžiusi, jog Rumunija yra ratifikavusi 2004 m. gruodžio 2 d. Konvenciją dėl imunitetų įstatymu Nr. 438/2006, paskelbtu oficialiame Rumunijos biuletenyje Nr. 1008. Tai neabejotinai patvirtina, kad Rumunija, ratifikuodama Konvenciją dėl imunitetų, kartu pripažino ir joje įtvirtiną riboto valstybės imuniteto doktriną.
33. Atmestini kaip nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad nuomos sutarties 7.1 punktas turėtų būti aiškinamas ir suprantamas kaip Konvencijos dėl imunitetų 10 straipsnio 2 dalies b) punkte numatytos teisės šalims susitarti dėl riboto imuniteto kitokio taikymo įgyvendinimas, t. y. kad šiuo atveju apeliantė turi imunitetą nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
34. Valstybės imuniteto taikymas ar jo atsisakymas sukelia padarinių ne tik ginčo šalių interesui apginti galbūt pažeistas teises, tačiau gali turėti įtakos ir tarptautiniams valstybių santykiams, todėl teismas turi būti visiškai įsitikinęs, kad valstybė atsisako imuniteto byloje, ir reikalauti, kad atsisakymas būtų aiškiai išreikštas. Šalių susitarimas dėl imuniteto turi būti išreikštas aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai (Jungtinių Amerikos Valstijų Niujorko Pietų apygardos teismo 1980 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje New England Merchants National Bank v. Iram\n Power Generations and Transmission Co.).
35. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytame nuomos sutarties 7.1 punkte jos šalys sutarė, kad: ,,Kilus ginčams tarp nuomotojo ir nuomininko, kai jie negali sutarti dėl sprendimo, dėl teisinio ginčo sprendimo būdo bus kreipiamasi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, atsižvelgiant į Vienos konvencijos nuostatas dėl juridinio imuniteto ir privilegijų suteiktų diplomatams ir ambasadoms.“.
36. Nei šios susitarimo nuostatos gramatinė formuluotė, nei šalių elgesys nesudaro pagrindo spręsti, kad jos yra susitarusios dėl riboto imuniteto doktrinos ginčams, kilusiems iš jų sudarytos nuomos sutarties, netaikymo. Kaip minėta, šalių atitinkami ketinimai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti. Šiuo atveju tokio, koks yra nurodytas sutarties 7.1 punkte, turinio susitarimas gali būti vertinamas tik kaip šalių susitarimas dėl tarpusavio ginčų nagrinėjimo ikiteisminių procedūrų taikymo, bet ne kaip jų neabejotinos valios išraiška, kad kilę ginčai bus sprendžiami ne Lietuvos Respublikos teismuose.
37. Nuomos sutartį apeliantė aiškina išimtinai tik jai naudingu būdu, tokio aiškinimo nepagrįsdama jokiais faktiniais ar teisiniais argumentais, todėl ir su šios nuostatos aiškinimu susiję atskirojo skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais ir nelemiančiais kitokios, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados dėl valstybės imuniteto taikymo.
38. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas procesinį klausimą dėl apeliantės imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos išsprendė teisingai, aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Dalia Kačinskienė
Paminėta tekste:
CPK
3K-3-142/2007
CPK 334 str. Teisė paduoti atskirąjį skundą
CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas
3K-3-470/2012
e2-971-196/2016
e2-553-823/2018
3K-7-458-701/2015
e3K-3-461-684/2016
CK