Jūrų laivo areštas pagal 1952 m. konvenciją ir trečiųjų šalių daiktinės teisės nemokumo byloje

Apžvalga

Civilinėje byloje Nr. e2-603-910/2023 LApT atkreipė dėmesį, kad pagal 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (toliau – 1952 m. Konvencija) laivo areštas suprantamas kaip laikinoji apsaugos priemonė konkretiems jūriniams reikalavimams, nurodytiems 1952 m. Konvencijos 1 straipsnyje, užtikrinti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Reglamentas) 8 straipsnyje reglamentuojamos trečiųjų šalių daiktinės teisės į skolininkui priklausantį turtą. Tačiau areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, nelaikytinas daiktine teise, kuri reglamentuojama Reglamento 8 straipsnyje. Byloje nustačius, kad buvo pritaikytas laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo (jūrinio reikalavimo) įvykdymą, o ne suvaržymas kaip daiktinė teisė, nėra pagrindo taikyti Reglamento 8 straipsnio nuostatų.