Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimas ir tarptautinės sutartys

Apžvalga

Civilinėje byloje Nr. e2-111-798/2023, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo instituto, LApT pažymėjo, kad viena iš sąlygų, draudžiančių taikyti užstatą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 794 straipsnio 2 dalies 4 punkte – jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis. Draudimas taikyti užstatą įtvirtintas 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad joks užstatas ar įnašas, kad ir kaip pavadintas, negali būti nustatytas vienos iš susitariančiųjų valstybių piliečiams ar juridiniams asmenims, nuolat joje gyvenantiems ar turintiems buveinę, dėl jų priklausymo užsienio valstybei, dėl jų gyvenamosios vietos ar buveinės nebuvimo valstybėje, kurioje vyksta teismo procesas, jei šie asmenys dalyvauja jame kaip ieškovai ar tretieji asmenys.

Analogiškas draudimas nustatytas 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 straipsnyje. Tais atvejais, kai ieškovė neturi rezidencijos Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje, tačiau turi Europos Sąjungoje įregistruotą ir veikiančią (reziduojančią) patronuojamąją įmonę, ieškovė turi įrodyti, kad jos patronuojamoji įmonė pagal atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės įstatymus yra atsakinga už patronuojančiosios įmonės prievoles (CPK 178 straipsnis).