2021 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Tikniūtė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinys civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ ieškinį atsakovui FK Facades Limited dėl skolos priteisimo paliktas nenagrinėtas,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Glassbel Baltic“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo FK Facades Limited (toliau – ir atsakovas) 98 709,84 Eur, kurių jis nesumokėjo už jam pagamintą ir pristatytą produkciją; 48 046,11 Eur kompensaciją už produkciją, kuri buvo pagaminta vykdant atsakovo užsakymą, tačiau dėl atsakovo kaltės jam nebuvo pristatyta; 102 100 Eur kompensaciją už prarastas (nustatytais terminais negrąžintas) daugkartinio naudojimo transportavimo piramides; 48 046,11 Eur baudą pagal ieškovės 2018 m. rugsėjo 19 d. Bendrųjų sąlygų (toliau – Bendrosios sąlygos) 25.2 punktą už iš ieškovės patalpų nepaimtą produkciją; 5 861,58 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas už Anglijos teisininkų paslaugas ir 2 842,82 Eur už mediatoriaus paslaugas; 53 519,82 Eur kompensacines palūkanas; 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė dėl bylos teismingumo paaiškino, kad nors atsakovas yra Anglijoje registruota įmonė, tačiau šalių susitarimu ginčui yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. Ieškovės Bendrųjų sąlygų 36 punkte nurodoma, kad visi iš šios sutarties kilę ar su ja susiję ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose, o 37.1 punkte nurodoma, kad sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Šių Bendrųjų sąlygų taikymą patvirtino atsakovas el. laišku, nurodydamas vykdyti užsakymą. Kadangi atsakovas Lietuvoje neturi buveinės pagal kurią turėtų būti nustatoma, kuriam teismui teikiamas ieškinys, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 30 straipsnio 12 dalimi bei įvertinusi tai, kad produktas pagal atsakovo užsakymus buvo gaminamas Klaipėdoje, ieškovė pateikė ieškinį Klaipėdos apygardos teismui.

3. Atsakovas pateikė prašymą išspręsti teismingumo klausimą.

4. Nurodė, kad 2012 m. gruodžio Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 arba Briuselis I-bis reglamentas) 25 straipsnyje nustatytais būdais nėra išreiškęs valios dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos galimai kilsiantiems ginčams. Paaiškina, kad šalims buvo svarbiausia susitarti dėl pačių prekių tiekimo, jų kainos, o ne dėl šalių santykius reguliuojančių teisės aktų (taikytinos teisės) ar jurisdikcijos taisyklių. Pažymėjo, kad atsakovas savo vidinėse taisyklėse buvo išreiškęs valią, jog tam, kad būtų taikytinos pardavėjo (ieškovės) sąlygos, yra reikalingas atsakovo direktoriaus parašas, tačiau atsakovas nei per jo direktorių, nei kitais būdais nepasirašė ieškovės Bendrųjų sąlygų.

5. Papildomai paaiškino, kad šalims nepasirašius užsakymo patvirtinimo, kaip to reikalaujama pagal Bendrąsias sąlygas, darytina išvada, jog sutartis tarp šalių buvo sudaryta ne pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas ir šios sąlygos šalims nepradėjo galioti (Bendrųjų sąlygų 1.1 punktas). Negaliojant Bendrosioms sąlygoms visa apimtimi, negalioja ir jose numatyta jurisdikcijos sąlyga dėl ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose.

6. Be to, tai, kad ieškovė laikė, jog ginčas turėtų būti nagrinėjamas Jungtinėje Karalystėje patvirtina ne vien tik privalomos ikiteisminės ginčo procedūros Jungtinėje Karalystėje pradėjimas, bet taip pat ir ieškovės atstovų 2020 m. rugsėjo 1 d. laiškas, kuriame, remiantis Jungtinės Karalystės civilinio proceso taisyklėmis, teikiamas pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 29 d. nutartimi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ ieškinį paliko nenagrinėtą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, atsakovas yra Jungtinės Karalystės juridinis asmuo. Ieškovė šioje byloje yra pareiškusi reikalavimus dėl skolos, kompensacijos, baudos ir kitų sumų priteisimo, o visi šie reikalavimai kyla iš tarp šalių susiklosčiusių komercinių santykių, atsakovei užsakant ir iš ieškovės nuperkant stiklo produkciją, kuri yra tiekiama į Jungtinę Karalystę.

9. Teismas nurodė, kad byla turi tarptautinį (užsienio) elementą, jos teismingumui nustatyti yra taikomas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 384 I/01) 67 straipsnio a punktą, Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos taikomos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismo procesas pradėtas iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, todėl sprendžiant klausimą dėl teismų jurisdikcijos taikomos Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, teikdamas užsakymus ieškovei, nurodydavo, jog pirkimui bus taikomos atsakovo pirkimo užsakymo sąlygos, o ieškovė iš savo pusės teikdama užsakymo patvirtinimą nurodydavo, jog taikomos ieškovės Bendrosios sąlygos. Taigi, ieškovė teismingumui pagrįsti remiasi Bendrosiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sutikęs su Bendrųjų sąlygų taikymu, byloje nėra duomenų, kad šalys būtų aptarusios ir susitarusios dėl galimai kilsiančių ginčų teismingumo. Teismo vertinimu, konstatavimui, kad šalys susitarė dėl teismų jurisdikcijos, ieškovės pateiktų Bendrųjų sąlygų nepakanka, šios sąlygos nėra privalomos atsakovui, todėl darytina išvada, kad šalys dėl teismų jurisdikcijos nėra susitarusios, o nagrinėjamu atveju taikytinos Reglamento 4 straipsnio nuostatos, numatančios, kad visi ieškiniai turėtų būti reiškiami atsakovo nuolatinės buveinės vietos teismams. Kadangi atsakovo buveinės adresas yra Jungtinėje Karalystėje, ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

11. Teismas papildomai pažymėjo, kad 2020 m. kovo 26 d. laišku – išankstinio ginčų sprendimo protokolu ieškovė inicijavo išankstinę ginčų sprendimo Jungtinėje Karalystėje procedūrą, kuri pradedama prieš kreipiantis į teismą tokio pobūdžio ginčuose, taigi ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovė suprato, jog šalių ginčo nagrinėjimui bus taikomos Reglamento 4 straipsnio nuostatos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė UAB „Glassbel Baltic“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo FK Facades Limited 2021 m. vasario 23 d. prašymą išspręsti ieškinio teismingumo klausimą atmesti.

13. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Šalių komunikacija el. paštu patvirtina šalių valią sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose. Visų pirma, šalys žodžiu ar raštu susitardavo dėl atskirų statybos projektų, kuriems stiklo produkciją atsakovui gamins ir tieks ieškovė. Šių susitarimų pagrindu atsakovas teikdavo pirkimo užsakymą (angl. purchase order). Atsakovo pirkimo užsakymas kvalifikuotinas kaip oferta. Ieškovė, gavusi pirkimo užsakymą, parengdavo užsakymo patvirtinimą (angl. order confirmation), kuriame nurodoma, kad atsakovo standartinės sąlygos užsakymui nebus taikomos, pateikiamas siūlymas taikyti ieškovės Bendrąsias sąlygas. Ieškovės užsakymo patvirtinimas kvalifikuotinas kaip ieškovės atsisakymas akceptuoti atsakovo ofertą ir yra ieškovės oferta. Jei visos ieškovės užsakymo patvirtinimo sąlygos yra priimtinos, atsakovas ieškovės pateiktą užsakymo patvirtinimą patvirtindavo el. laišku, nurodydamas „prašome vykdyti“ (angl. please proceed), dažniausiai prie laiško prisegdamas ir galutinę, abiejų šalių suderintą, užsakymo patvirtinimo versiją. Šis atsakovo el. laiškas su patvirtinimu kvalifikuotinas ieškovės ofertos akceptu. Nuo šio momento įsigalioja šalių susitarimas dėl ginčų sprendimo Lietuvos Respublikos teismuose.

13.2. Ieškovės užsakymo patvirtinimu buvo pateikiamas ieškovės pasiūlymas – aiškus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką atitinkantis pasiūlymas susitarti dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose. Vėliau atsakovo pateikiamas patvirtinimas el. laišku, nurodant „prašome vykdyti“ neabejotinai patvirtino atsakovo valią sudaryti sutartį pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas ir atsakovo valią sudaryti susitarimą dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose. Šiame el. laiške atsakovas nenurodė jokių papildomų sąlygų, nereiškė jokių prieštaravimų dėl ieškovės pasiūlymo. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, nepaaiškino, kaip turėtų būti vertinamas atsakovo el. laiškų turinys, kuriuose nurodoma „prašome vykdyti“.

13.3. Vien atsakovo parašo nebuvimas užsakymo patvirtinime, atsižvelgiant į šalių bendradarbiavimo praktiką ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nereiškia ir negali reikšti, kad nebuvo sudarytas Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnyje nurodytas susitarimas dėl jurisdikcijos.

13.4. Byloje yra atsakovo pirkimų vadovo G. A. el. laiškas, kuriame paaiškinta, kad atsakovas nepasirašydavo užsakymo patvirtinimo dėl techninių priežasčių, t. y. neturėjo galimybės nuskenuoti dokumento. Be to, kai su užsakymu dirbo ne atsakovo tiekimų vadybininkas G. A., o kiti atsakovo darbuotojai, kuriems nebuvo techninių kliūčių pasirašyti užsakymo patvirtinimą ir jį nuskenuoti, atsakovas užsakymo patvirtinimą pasirašydavo.

13.5. Atsakovui vėluojant apmokėti už ieškovės patiektas prekes (gaminius) bei mažėjant atsakovo mokumo galimybėms tarp šalių kilo nesutarimų. Kilus nesutarimams atsakovas siekė pakeisti tarp šalių nusistovėjusią sutarčių sudarymo praktiką, tačiau to atsakovui padaryti nepavyko, o ieškovė el. laiške paaiškino atsakovui, kad užsakymo patvirtinimą sudaro Bendrosios sąlygos ir užsakymo patvirtinimui netaikomos jokios atsakovo sąlygos. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovo atsiųsta nuoroda į jo bendrąsias sąlygas yra neveikianti ir ieškovė neturi galimybės su jomis susipažinti.

13.6. Dėl analogiškos situacijos Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nuostata dėl jurisdikcijos yra teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra tokia nuostata (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo2016 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Hoszig Kft, Nr. C-22/15). Kiekviename ieškovės užsakymo patvirtinime buvo pateikiama nuoroda į ieškovės Bendrąsias sąlygas ir atsakovo patvirtinimas, jog jis šias sąlygas gavo arba su jomis susipažino, jas perskaitė ir suprato.

13.7. Ieškovės geranoriškas siekis šalių ginčą išspręsti taikiai Jungtinėje Karalystėje negali būti vertinamas ir nėra ieškovės atsisakymas nuo šalių susitarimo dėl jurisdikcijos.

14. Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė FK Facades Limited prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Į bylą pateikti įrodymai, įskaitant ir el. susirašinėjimą patvirtina, kad šalys niekada net nediskutavo apie ginčų jurisdikcijos perdavimą Lietuvos Respublikos teismams, taigi nėra pagrindo teigti, jog atsakovas būtų išreiškęs valią dėl tokio susitarimo.

15.2. Ofertos ir akcepto, kaip apskritai sandorio sudarymą patvirtinančios aplinkybės, nėra reikšmingos sprendžiant, ar šalys susitarė dėl Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnyje numatyto susitarimo dėl jurisdikcijos, nes toks susitarimas turi būti vertinamas autonomiškai, t. y. susitarimo galiojimas turi būti nustatomas ne pagal nacionalinę teisę, o pagal autonominius ES teisės reikalavimus.

15.3. Net jeigu susitarimui dėl jurisdikcijos būtų svarbu vertinti ofertos teikimą ir akcepto davimą, tai iš byloje esančių įrodymų matyti, jog būtent atsakovas pirmasis teikdavo prekių užsakymą, kuriame visada nurodydavo apie atsakovo parengtų taisyklių taikymą tokiam pirkimui. Ieškovė tik formaliai perkeldavo atsakovo pateiktame užsakyme nurodytą informaciją į savo užsakymo patvirtinimo formą, o tokie veiksmai savo turiniu yra būtent ieškovės sutikimas su atsakovo oferta, o ne atvirkščiai.

15.4. Atsakovas į ieškovę kreipdavosi su konkrečiu užsakymu, kuris būdavo aiškiai detalizuotas. Ieškovės užsakymo patvirtinime Nr. UK02-7/92789 nėra naujo pasiūlymo į atsakovo užsakymą. Ieškovės parengtas užsakymo patvirtinimas buvo skirtas tik tam, jog patvirtintų atsakovo užsakymą, ką ir patvirtina pačios ieškovės parengto dokumento pavadinimas.

15.5. Atsakovas savo teiktame užsakyme iš anksto buvo nurodęs, jog pirkimams bus taikomos būtent atsakovo taisyklės, o vėlesnis ieškovės formalus užsakymo perkėlimas į savo užsakymo patvirtinimo formą, kartu į jį įtraukiant tik nuorodą į Bendrąsias sąlygas, kuriose numatyta jurisdikcijos sąlyga, yra nesąžiningas ieškovės bandymas vienašališkai primesti sau palankią ginčų jurisdikciją.

15.6. El. paštu atsiųsti atsakovo patvirtinimai „prašome tęsti“ (angl. please proceed) reiškia atsakovo sutikimą su sandorio sudarymu apskritai ir kad atsakovui tiko prekių specifikacija ir kaina, tačiau jokiu būdu toks patvirtinimas nereiškia sutikimo su ieškovės vienašališkai ir nesąžiningai bandytomis primesti Bendrosiomis sąlygomis ir jose numatyta jurisdikcijos sąlyga.

15.7. 2019 m. rugpjūčio 8 d. užsakymo patvirtinimas su atsakovo darbuotojo B. H. parašu ir 2019 m. spalio 25 d. užsakymo patvirtinimas su atsakovo darbuotojos L. D. parašu yra pasirašyti darbuotojų, kurie vertino tik prekių specifikaciją, tačiau šie darbuotojai remiantis atsakovo vidinių taisyklių 2.1 punktu negalėjo susitarti dėl taisyklių pakeitimo (dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams).

15.8. Kadangi susitarimo dėl jurisdikcijos egzistavimą ieškovė grindžią savo paties Bendrosiomis sąlygomis, atsakovas pirmosios instancijos teismui teikė argumentus, patvirtinančius, jog Bendrosios sąlygos apskritai negali būti taikomos šalių tarpusavio santykiams. Pagal pačių Bendrųjų sąlygų nuostatas jos taptų taikytinomis tik tuo atveju, jeigu kiekvienos sutarties atveju būtų pasirašomas atskiras užsakymo patvirtinimas (Bendrųjų sąlygų 1.1 punktas, 5.1 punktas, 28.1 punktas).

15.9. Ieškovės nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėta H?szig byla skiriasi nuo šios bylos. H?szig byloje buvo nagrinėtas klausimas, ar abiejų šalių pasirašytose bendrosiose sąlygose nurodyta nuoroda dėl ginčo jurisdikcijos yra pakankama vertinti pasiektą šalių susitarimą dėl jurisdikcijos, o šios bylos atveju šalys nepasirašė Bendrųjų sąlygų.

15.10. Atskirojo skundo argumentai dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Majdoub byloje taip pat neaktualūs, kadangi byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti sudarytas elektronine forma.

15.11. Tai, kad ieškovė laikė, jog ginčas turėtų būti nagrinėjamas Jungtinėje Karalystėje patvirtina privalomos ikiteisminės ginčo procedūros pradėjimas 2020 m. kovo 26 d. laišku (tokia procedūra Jungtinėje Karalystėje pradedama prieš kreipiantis į teismą tokio pobūdžio ginčuose), taip pat ir ieškovės atstovų 2020 m. rugsėjo 1 d. laiškas, kuriame, remiantis Jungtinės Karalystės civilinio proceso taisyklėmis, teikiamas ieškovės pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje visų pirma reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Spręsdamas jurisdikcijos klausimą teismas nustato, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja bylos teismingumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2020).

19. Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (2019/C 384 I/01) 67 straipsnio 1 dalies a) punktas nustato, kad Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos taikomos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (73) 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 (74) 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais. Minėto susitarimo 126 straipsnyje nustatyta, kad pereinamasis, arba įgyvendinimo, laikotarpis, prasideda šio Susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.

20. Ieškovės ieškinys Klaipėdos apygardos teisme gautas 2020 m. gruodžio 23 d., t. y. iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jurisdikcijos klausimą sprendė vadovaudamasis Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatomis.

Dėl susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymo

21. Pagal Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 1 dalį jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys. Pagal minėto straipsnio 2 dalį bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.

22. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas susitarimų dėl jurisdikcijos kontekste, aiškindamas iš esmės analogiškas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis I reglamentas) 23 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes Briuselis I reglamento 23 straipsnio 1 dalyje (dabar galiojančio Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 1 dalyje) nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1980 m. gegužės 6 d. sprendimo Porta-Leasing, Nr. 784/79, 5 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo El Majdoub, Nr. C?322/14, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Taigi tarp šalių sudaryto susitarimo buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad buvo įvykdyti Briuselio I reglamento 23 straipsnio 1 dalyje (dabar galiojančio Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 1 dalyje) nustatyti formos reikalavimai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Hoszing Kft, Nr. C-22/15, 38 punktas).

23. Teisingumo Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo yra teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra tokia nuostata. Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai yra aiški nuoroda, kurią įprastai rūpestinga šalis gali patikrinti, ir jei nustatyta, kad apie bendrąsias sąlygas, kuriose yra nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, iš tikrųjų buvo informuota kita susitariančioji šalis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo Estasis Saloti di Colzani, Nr. 24/76, 12 punktas; 2016 m. liepos 7 d. sprendimo Hoszing Kft Nr. C-22/15, 39-40 punktai).

24. Be to, siekiant įsitikinti, ar yra įvykdytas formos reikalavimas, įtvirtintas Briuselio I reglamento 23 straipsnio 2 dalyje (dabar galiojančio Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 2 dalyje), reikia patikrinti, ar įmanoma užtikrinti ilgalaikį elektroninio informacinio pranešimo įrašą jį atspausdinant arba išsaugant atsarginėje juostoje arba atsarginiame diske, ar išsaugant jį kitokiu būdu. Taip yra, net jeigu faktiškai toks ilgalaikis įrašas padarytas nebuvo, todėl tokio įrašo nereikalaujama tam, kad tokia nuostata būtų formaliai teisėta ar egzistuojanti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Jaouad El Majdoub, Nr. C-322/14, 34 punktas).

25. Teismas sutinka su atsakovo išsakyta pozicija, kad vertinant, ar nagrinėjamu atveju šalys sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos, Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnis turi būti aiškinamas autonomiškai, o ne remiantis nacionalinės teisės nuostatomis. Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnis reikalauja, kad egzistuotų šalių susitarimas (sutarimas, sutikimas) dėl jurisdikcijos prorogacijos; šis susitarimas turi atitikti formalias sąlygas (reikalavimus) (Dickinson, A.; Lein, E. The Brussels I Regulation Recast. Oxford University Press (2015), p. 286).

26. Kita vertus, kai iškyla susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo klausimas turinio atžvilgiu, jis yra sprendžiamas pagal valstybės narės, nurodytos susitarime dėl jurisdikcijos, teisę, t. y. susitarime nurodytas teismas patikrina, ar pats susitarimas nėra niekinis pagal šio teismo vietos teisę, įskaitant tos valstybės narės kolizines normas (Briuselis I-bis reglamento preambulės 20 punktas, 25 straipsnio 1 dalis).

27. Byloje nustatyta ir šalys pripažįsta, kad pagal susiformavusią šalių tarpusavio elgesio praktiką atsakovas siųsdavo ieškovei pirkimo užsakymą (angl. purchase order), kuriame nurodydavo siekiamų įsigyti prekių poreikį ir specifikacijas (pavyzdžiui, 1 t., b. l. 37, 47). Pirkimo užsakyme atsakovas pažymėdavo, kad užsakymui taikomos jo parengtos pirkimo užsakymo sąlygos, kurių kopiją galima gauti paprašius. Atsakovo pirkimo užsakymo sąlygose numatyta, kad priklausomai nuo prekių pristatymo adreso jurisdikciją turi Anglijos arba Škotijos teismai (1 t., b. l. 136, 22.3 punktas). Ieškovė, gavusi pirkimo užsakymą, atsakovui siųsdavo užsakymo patvirtinimą (angl. order confirmation), kuriame nurodydavo pagrindines užsakymo sąlygas (pavyzdžiui, prekių kokybės garantijos terminą, prekių pristatymo terminus, mokėjimo terminus ir kt.), o skiltyje „susitarimo struktūra“ (angl. structure of agreement) pažymėdavo, kad susitarimas sudaromas pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas į kurias buvo pateikiama nuoroda pačiame užsakymo patvirtinime arba kurias, kaip nurodyta, buvo galima gauti iš ieškovės (pvz. 1 t., b. l. 48-57, 50, 55). Ieškovės Bendrosiose sąlygose nurodoma, kad visi iš sutarties kylantys ar su ja susiję ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose (1 t., b. l. 33, 36.1 punktas). Gavęs ieškovės užsakymo patvirtinimą, atsakovas elektroniniu laišku ieškovei nurodydavo vykdyti užsakymą (angl. please proceed) (pvz. 1 t., b. l. 91, 92). Šalys nesutaria, ar nagrinėjamu atveju, įvertinus aprašytas faktines aplinkybes, galima konstatuoti, kad atsakovo nurodymas vykdyti užsakymą reiškia sutikimą su ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymu, kuriose buvo įtvirtintas susitarimas dėl jurisdikcijos Lietuvos teismuose.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymą šalių tarpusavio sutartiniams santykiams bei Bendrosiose sąlygose esančią sąlygą dėl jurisdikcijos Lietuvos teismams. Be to, šalių sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos atitinka Briuselis I-bis reglamento 25 straipsnio 1 dalies a) punkte ir 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus formos reikalavimus.

29. Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys ieškovės atsakovui siųsti užsakymo patvirtinimai (angl. order confirmation) patvirtina, kad atsakovas, būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, galėjo patikrinti ieškovės atsiųstą nuorodą į Bendrąsias sąlygas, taikomas užsakymui, jas atsisiųsti, susipažinti ir išsisaugoti patvarioje laikmenoje. Byloje nepateikta įrodymų, kad nuoroda buvo neveikianti ir (ar) atsakovas objektyviai neturėjo galimybės perskaityti ieškovės pateiktų Bendrųjų sąlygų ir (ar) jų išsaugoti. Be kita ko, Bendrosiose sąlygose įtvirtintas susitarimas dėl jurisdikcijos yra aiškus ir tikslus. Kadangi atsakovas, nurodydamas ieškovei vykdyti užsakymą, jokių prieštaravimų dėl ieškovės pasiūlytų Bendrųjų sąlygų taikymo, įskaitant ir sąlygos dėl išimtinės Lietuvos teismų jurisdikcijos, nereiškė, nors, susipažinęs su Bendrosiomis sąlygomis, tokią galimybę turėjo, teismas vertina, kad atsakovo veiksmai pakankamai aiškiai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalys susitarė ne dėl atsakovo pirkimo užsakymo sąlygų taikymo, tačiau būtent dėl ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymo šalių tarpusavio santykiams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčai, kylantys iš tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose (Bendrųjų sąlygų 36.1 punktas).

30. Atsakovo argumentas, kad šalys niekada net nediskutavo apie ginčų jurisdikcijos perdavimą Lietuvos Respublikos teismams (neturėjo valios susitarti), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisiškai nepagrįstas, nes sutartis sudaryta pagal iš anksto ieškovės parengtas standartines sąlygas, o tokiais atvejais atskirai dėl sutarties sąlygų nėra deramasi, t. y. laikoma, kad standartinės sutarties sąlygos atspindi šalių valią dėl tarpusavio įsipareigojimų, apibrėžia šalių teises ir pareigas. Taigi tam, kad susitarimas dėl jurisdikcijos būtų laikomas sudarytu, nėra būtina atskirai tokią sąlygą aptarti. Tokios sąlygos nenumato Briuselis I-bis reglamentas, taip pat, kaip minėta, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką pakanka, kad būtų aiški nuoroda į Bendrųjų sąlygų taikymą ir galimybė su jomis susipažinti, tačiau nėra būtina išreikšti atskirą sutikimą dėl tokios sąlygos taikymo šalių tarpusavio santykiams. Be kita ko, priešingas aiškinimas lemtų išvadą, kad atsakovui atskirai nepatvirtinus tam tikrų Bendrųjų sąlygų punktų taikymo, šie šalių tarpusavio teisiniams santykiams nebūtų taikomi. Toks aiškinimas neatitinka bendrųjų sąžiningumo bei teisingumo principų ir yra teisiškai nepagrįstas. Teismo vertinimu, atsakovas, nesutikdamas su ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymu, tačiau vis tiek nurodydamas ieškovei vykdyti užsakymą, būdamas protingas ir apdairus, galėjo ir turėjo nurodyti, kurie iš ieškovės pasiūlytų Bendrųjų sąlygų punktų yra netinkami ir dėl jų reikalinga susitarti atskirai – tik tokiu atveju būtų laikoma, kad atsakovas padarė išlygą ir nesutiko ieškovės pasiūlyta jurisdikcijos prorogacija.

31. Teismas taip pat kaip nepagrįstą vertina atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, jog būtent ieškovės atliekamas užsakymo patvirtinimas turi būti vertinamas kaip sutikimas su atsakovo pirkimo užsakymu bei jo nurodytų pirkimo užsakymo sąlygų taikymu. Tokią atsakovo poziciją paneigia tai, kad ieškovė nei viename užsakymo patvirtinime nenurodė sutinkanti su atsakovo pirkimo užsakymo sąlygų taikymu šalių tarpusavio teisiniams santykiams, priešingai – užsakymo patvirtinime visada pažymėdavo, kad sutartis yra sudaroma būtent pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas, o atsakovas tokiam ieškovės pasiūlymui neprieštaraudavo, duodavo nurodymus vykdyti užsakymus. Be kita ko, ieškovė viename iš el. laiškų atsakovui nurodė, kad jo atsiųsta nuoroda į atsakovo siūlomas pirkimo užsakymo sąlygas neveikia (1 t., b. l. 93,95), o atsakovas priešingų duomenų dėl nuorodos veikimo nepateikė, todėl teismas laiko įrodytu tą faktą, kad ieškovė objektyviai neturėjo galimybės susipažinti su atsakovo pasiūlytu sutarties tekstu.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovė užsakymo patvirtinime nekeisdavo pirkimo užsakyme nurodytos prekės informacijos (specifikacijos), o ją formaliai perkeldavo į užsakymo patvirtinimą, sprendžiant susitarimo dėl jurisdikcijos sudarymo klausimą, neturi teisinės reikmės. Tokią išvadą lemia tai, kad net jei sutarties objektas (prekės) lieka nepakitusios, t. y. atitinka atsakovo pirkimo užsakymą, šalys gali pakeisti kitas sutarties sąlygas, kurios neapima sutarties objekto, ką nagrinėjamu atveju ieškovė ir siūlydavo užsakymo patvirtinime. Kitaip tariant, net jei atsakovės užsakymo formoje ir ieškovės užsakymo patvirtinime sutarties dalykas išlikdavo identiškas, šalys galėjo ir nagrinėjamu atveju savo veiksmais pakeitė kitas atsakovo pirkimo užsakymu pasiūlytas sąlygas, t. y. susitarė taikyti ne atsakovo pirkimo užsakymo sąlygas, tačiau ieškovės Bendrąsias sąlygas.

33. Analogiškai vertinamas ir atsakovo paaiškinamas, kad nurodydamas vykdyti užsakymą, jis sutiko tik su prekių kiekiu ir specifikacija, tačiau ne su kitomis ieškovės pasiūlytomis sutarties sąlygomis. Atsakovas, būdamas protingas ir apdairus verslininkas, galėjo ir turėjo patikrinti ne tik prekių kiekius ir specifikacijas, tačiau taip pat ir kitas ieškovės nurodytas užsakymo patvirtinimo sąlygas, įskaitant sutarties struktūrą (angl. agreement structure). Atsakovui to nepadarius ir kilus ginčui teisme atsakovas, kaip minėta, negali selektyviai rinktis, kurioms ieškovėms pasiūlytoms užsakymo sąlygoms jis pritarė, o kurioms ne, juolab, byloje nesant duomenų, kad apie tokį selektyvų (dalinį) sutikimą atsakovas informavo ieškovę.

34. Teismas taip pat atmeta atsakovo argumentus dėl nesąžiningo ieškovės elgesio ir bandymo vienašališkai primesti susitarimą dėl jurisdikcijos atsakovui. Pažymėtina, kad abi sutarties šalys yra verslininkai, o šalis ne vienus metus siejo verslo santykiai, todėl byloje nėra poreikio konstatuoti esant silpnesniąją sutarties šalį. Ieškovės siūlymas sutartiniams santykiams taikyti ne atsakovo pirkimo užsakymo sąlygas, o ieškovės Bendrąsias sąlygas vertintinas kaip normali šalių derybų praktika. Kita vertus, atsakovo veiksmai, nurodant vykdyti užsakymą ir neprieštaraujant dėl ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymo, yra pačios atsakovės atitinkamos rizikos prisiėmimas, jog kilus ginčui bus taikomos ieškovės pasiūlytos Bendrosios sąlygos, kurioms atsakovas neprieštaravo.

35. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal pačios ieškovės Bendrųjų sąlygų 1.1 punktą, 5.1 punktą, 28.1 punktą tam, kad sutartis būtų laikoma sudaryta pagal ieškovės Bendrąsias sąlygas abi šalys turėjo raštu pasirašyti užsakymo patvirtinimą, o atsakovo darbuotojo G. A. patvirtinimai vykdyti užsakymus, atlikti el. laiško forma, Bendrųjų sąlygų prasme nereiškia sutarties pasirašymo. Vis dėlto, tokią atsakovo poziciją paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Pasikeitus ieškovo darbuotojai E. M., dirbusiai su atsakovo užsakymais, nauja ieškovo darbuotoja U. J. atsakovui el. paštu nurodžius vykdyti užsakymą, paaiškino, kad ieškovė negali vykdyti užsakymo, kol atsakovas negrąžino pasirašytos užsakymo patvirtinimo formos. Kitame el. laiške atsakovo darbuotojas G. A. paaiškino, kad įprastai užsakymo patvirtinimų nepasirašinėja, nes neturi galimybės grąžinti skenuoti dokumentą, taip pat pažymėjo, kad ankstesnei ieškovo darbuotojai E. M., atsakingai už atsakovo užsakymus, ši aplinkybė yra žinoma (1 t., b. l. 184-185). Byloje taip pat yra duomenys, kad kai ieškovės užsakymą patvirtino ne atsakovo darbuotojas G. A., o I. B., ieškovei buvo grąžintas pasirašytas užsakymo patvirtinimas (1 t., b. l. 187-189). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės rodo, kad šalys vertino, jog atsakovo darbuotojo G. A. el, laiškas, kuriuo nurodoma vykdyti užsakymą, buvo pakankamas patvirtinti sandorio sudarymą pagal ieškovės pateiktą užsakymo patvirtinimą, ir, atitinkamai, ieškovės Bendrųjų sąlygų taikymą. Atsakovas jokių argumentų, kodėl atsakovo darbuotojo G. A. el. laiškai bei šio asmens paaiškinimas dėl negalėjimo grąžinti skenuoto dokumento, turėtų būti vertinamas priešingai, nepateikė.

Dėl ieškovės veiksmų inicijuojant ginčo procedūrą Jungtinėje Karalystėje vertinimo

36. Atskirajame skunde ir atsiliepime į jį keliamas klausimas, kokią reikšmę turi ieškovės veiksmai, kai ši, prieš kreipdamasi į Lietuvos Respublikos teismus, pateikė atsakovui taikos pasiūlymą, vadovaudamasi Jungtinės Karalystės civilinio proceso teisės normomis, taip pat, kokią reikšmę turi tas faktas, kad šalys prieš ieškovei kreipiantis į Klaipėdos apygardos teismą, ginčą bandė medijuoti Jungtinėje Karalystėje.

37. Atsakovas nurodo, kad tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad pati ieškovė nevertino, jog šalys pasiekė susitarimą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Atsakovo įsitikinimu, ieškovės veiksmai rodo, kad pati ieškovė manė, jog jurisdikciją nagrinėti ginčą turi Jungtinės Karalystės teismai. Ieškovė pažymi, kada bandymas ginčą išspręsti taikiai nereiškia jos atsisakymo nuo sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos.

38. Mediacija – tai struktūrinis procesas, neatsižvelgiant į tai, kaip jis pavadintas ar nurodytas, kai dvi ar daugiau ginčo šalių savanoriškai stengiasi pačios susitarti dėl jų ginčo sprendimo padedant mediatoriui. Šis procesas gali būti inicijuotas šalių arba pasiūlytas ar nurodytas pradėti teismo, arba numatytas pagal valstybės narės teisę (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008 m. gegužės 21 d. Nr. 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų 3 straipsnis). Visuotinai pripažįstama, kad mediacija yra neteisminis ginčų sprendimo būdas, be to, niekaip neapriboja šalies teisės ginčo nepavykus išspręsti taikiai kreiptis į teismą.

39. Pripažįstama, kad mediacija gali būti privaloma arba ne. Tais atvejais, kai įstatymas nustato privalomą mediaciją, šios procedūros įgyvendinimas yra būtina kreipimosi į teismą sąlyga. Kitais atvejais šalys yra laisvos apsispręsti, ar prieš kreipiantis į teismą ginčą bandyti išspręsti taikiai mediacijos būdu.

40. Byloje yra pateikti duomenys, kad prieš ieškovei kreipiantis į Klaipėdos apygardos teismą šalys kilusį ginčą bandė išspręsti mediacijos būdu, kreipdamosi į Jungtinės Karalystės mediatorių biurą IPOS (1 t., b. l. 99-108). Byloje nėra duomenų, kad ši mediacijos procedūra buvo taikoma ne šalių savanoriška iniciatyva, o kaip privalomoji sąlyga prieš kreipiantis į Jungtinės Karalystės teismą.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra galimos situacijos, kai šalis, kuri pasiūlė susitarti dėl išimtinės vienos valstybės narės teismų jurisdikcijos, vėliau pati kreipiasi į kitos valstybės narės teismus, taip išreikšdama valią atsisakyti nuo sudaryto susitarimo. Vis dėlto, siekiant išsiaiškinti, ar šalies veiksmai rodo aiškų atsisakymą nuo sudaryto susitarimo, tikslinga įvertinti, ar konkretūs atlikti veiksmai yra būtent teisminės procedūros kitoje valstybėje narėje inicijavimas.

42. Kaip minėta, mediacija yra šalių valia pagrįstas taikus ginčo sprendimo ne teisme būdas ir įprastai nėra laikoma teismine procedūra. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad mediacijos procedūra nagrinėjamu atveju Jungtinėje Karalystėje būtų privaloma kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo sąlyga. Dėl šios priežasties negalimas konstatavimas, kad ieškovė kreipėsi į kitos nei nurodyta išimtiniame susitarime dėl jurisdikcijos valstybės narės teismus ir (ar) inicijavo teisminę procedūrą kitoje valstybėje narėje, taip išreikšdama valią atsisakyti nuo sudaryto susitarimo.

43. Apeliacinės instancijos teismas kaip atsisakymo nuo jurisdikcijos nevertina ir dviejų ieškovės atsakovei pateiktų raštų su pasiūlymu susitarti pagal Jungtinės Karalystės civilinio proceso taisyklių 36 dalį (1 t., b. l. 146-152). Nors atsakovas teigia, kad tokie ieškovės veiksmai rodo, jog ji pati vertino, kad susitarimas dėl jurisdikcijos nebuvo pasiektas ir (ar) nuo jo atsisakė, tačiau su tokiu vertinimu sutikti negalima. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė 2020 m. kovo 26 d. protokole (angl. pre action protocol) remiasi Bendrosiomis sąlygomis, t. y. vertina, kad šalių sutartinius santykius reglamentuoja būtent ieškovės Bendrosios sąlygos. 2020 m. rugsėjo 1 d. rašte ieškovė referuoja į ankstesnį 2020 m. kovo 26 d. raštą ir nurodo esanti įsitikinusi, turinti teisę gauti sumas, nurodytas minėtame rašte. Abejuose raštuose turinio atžvilgiu yra remiamasi ieškovės Bendrosiomis sąlygomis, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovė taip pat referavo į Jungtinės Karalystės civilinio proceso teisės normas dėl taikos pasiūlymo, nėra pakankama, nesant kitų duomenų apie tokio taikos pasiūlymo privalomą pobūdį Jungtinėje Karalystėje, pripažinti, kad ieškovė inicijavo teisminį ginčą Jungtinėje Karalystėje ir atsisakė nuo susitarimo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos.

44. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nustatytas susitarimo dėl jurisdikcijos Lietuvos teismams sudarymo faktas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad ieškovė šio susitarimo būtų atsisakiusi.

Dėl kitų argumentų

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovas ir nurodo, jog susitarimą dėl jurisdikcijos pagal atsakovo vidines taisykles galėjo pasirašyti tik jo direktorius, o ne kiti darbuotojai, tačiau atsakovas nereiškia reikalavimo pripažinti susitarimą negaliojančiu turinio atžvilgiu, t. y. atsakovas byloje įrodinėjo tik tai, kad susitarimas dėl jurisdikcijos nebuvo sudarytas, tačiau nekėlė jo galiojimo turinio atžvilgiu klausimo.

46. Kaip minėta, susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo klausimas turinio atžvilgiu yra sprendžiamas pagal valstybės narės, nurodytos susitarime dėl jurisdikcijos, teisę, t. y. susitarime nurodytas teismas, kai iškyla klausimas, turi patikrinti, ar pats susitarimas nėra niekinis pagal šio teismo vietos teisę, įskaitant tos valstybės narės kolizines normas (Briuselis I-bis reglamento preambulės 20 punktas).

47. Kadangi, kaip minėta, reikalavimas dėl susitarimo dėl jurisdikcijos negaliojimo byloje nebuvo pareikštas, o iš bylos faktinių aplinkybių negalima daryti išvados apie akivaizdų susitarimo negaliojimą (niekinį sandorio pobūdį), teismas susitarimo galiojimo turinio atžvilgiu išsamiau nevertina ir plačiau dėl to nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Apibendrindamas nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, taip pat neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl prorogacijos susitarimų sudarymo, todėl nepagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą. Remiantis išdėstytu, ieškovės atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo prašymas ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtu atmetamas.

49. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išsprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės (CPK 93 straipsnis), taip pat tais atvejais, kai byla yra baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą nutartį ir konstatavus pirmosios instancijos teismo jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas apeliacinio teismo nutartimi nėra sprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo FK Facades Limited 2021 m. vasario 23 d. prašymą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ ieškinį palikti nenagrinėtą atmesti.

Teisėja Agnė Tikniūtė

Paminėta tekste:

CPK

CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos

CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės

CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

CPK 94 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinio atsisakoma ar sudaroma taikos sutartis