Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas (Niujorko konvencija)

Klausimas

Dėl teismo, sprendžiančio užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, vykdomos kontrolės ribų pagal Niujorko konvenciją, kai arbitražo kompetencija išplečiama arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, tokio arbitražinio susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai, kompetencijos-kompetencijos doktrinos

Suformuluota taisyklė

Atliekant prašomo pripažinti užsienio arbitražo sprendimo patikrą pagal 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) V straipsnio 1 dalies a punktą, kai šiuo nepripažinimo pagrindu remiasi arbitražinio susitarimo nepasirašiusi ir arbitražo kompetencijai prieštaraujanti šalis, turi būti derinama keletas esminių principų, kuriais grindžiamas arbitražo procesas ir tokiame procese priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra: sutartinė arbitražo kompetencijos prigimtis ir arbitražinių susitarimų galiojimo išplėtimo išimtinumas, draudimas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūros metu peržiūrėti arbitražo sprendimą iš esmės, arbitražo sprendimo priverstinio vykdytinumo prezumpcijos principas (angl. pro enforcement bias) ir pareiga nepripažinimo siekiančiai šaliai įrodyti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo buvimą. Tais atvejais, kai užsienio arbitražo sprendimo pripažinimui ir vykdymui šalis prieštarauja Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu teigdama, kad arbitražinio susitarimo galiojimas jai buvo nepagrįstai išplėstas, teismas, atsižvelgdamas į sprendimo pripažinimui prieštaraujančios šalies teismui pateiktus įrodymus, turi įvertinti, ar arbitražo sprendime nurodyti arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimo motyvai nėra akivaizdžiai nepakankami pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę, išskyrus atvejus, kai iš prieštaraujančios šalies veiksmų arbitražo procese nustatoma, kad ji suteikė teisę arbitražui nuspręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo jai išplėtimo. Šalies sutikimas (aiškus ar numanomas) nagrinėti ginčą arbitraže yra būtina sąlyga tam, kad nebūtų konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos šio asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis negali būti pripažinta saistoma arbitražinio susitarimo taikant šydo pakėlimo doktriną. Kai šydo pakėlimo doktrinos taikymas lemia subjektų (patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovės) pasikeitimą, iš esmės nėra pagrindo kalbėti apie arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimą jo nepasirašiusiam asmeniui, kadangi formalistinio požiūrio į įmonės atskirą teisinį subjektiškumą atsisakoma siekiant apsaugoti aukštesniuosius principus – draudimą piktnaudžiauti teise. Arbitražo sprendimo, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai taikant šydo pakėlimo doktriną, analizė pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą yra glaudžiai susijusi su šio sprendimo analize pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą. Nustačius, kad šydo pakėlimo doktrina prieštaraujančiai šaliai buvo taikyta akivaizdžiai nepagrįstai, tai lemtų tiek išvadą, kad arbitražo sprendimas priimtas nesant galiojančio arbitražinio susitarimo (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktas), tiek išvadą, kad prieštaraujančios šalies teisė į teisminę gynybą buvo nepagrįstai apribota (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas), nebent būtų nustatyta, kad prieštaraujanti šalis vėlesniais savo veiksmais sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitraže. Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo procese kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymas yra neaktualus ir šia doktrina negali būti remiamasi sprendžiant dėl Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų (ne)egzistavimo.