3.2. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TeismO praktikos BAUDŽIAMOSIOSE bylose dėl PREKYBOS ŽMONĖMIS (BK 147 straipsnis), išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis), Naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis (BK 1472 straipsnis) (BK xx skyrius) apžvalga Įvadas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146–1481 straipsniuose (BK XX skyrius) yra įtvirtintos nusikalstamos veikos, kuriomis kėsinamasi į žmogaus laisvę. Šioje apžvalgoje pateikiamas BK XX skyriuje įtvirtintų prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis) ir su ja susijusių (išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis), naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis (BK 1472)) nusikaltimų normų taikymo apibendrinimas. Apžvalgoje analizuojami šių nusikaltimų aiškinimo ir taikymo aspektai 2006 m. kovo 28 d. – 2024 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir kasacinės instancijos teismas) praktikoje. Pažymėtina, kad prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui (BK 1471 straipsnis) yra nusikaltimai, dažnai vykdomi tarptautiniu mastu veikiančių asmenų arba organizuotų nusikaltėlių tinklų, su šiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Dėl to analizuojamai baudžiamųjų bylų kategorijai yra aktualūs tarptautiniai teisės aktai, iš kurių svarbiausi: 1930 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencija dėl priverstinio ir privalomojo darbo (Nr. 29); 2000 m. lapkričio 15 d. Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis; 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR. Pažymėtina taip pat ir tai, kad BK 147 straipsnis („Prekyba žmonėmis“) po 2000 m. Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo buvo keistas tris kartus: 2005 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. X-272, 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2198 ir 2016 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. XII-2340. Šiais pakeitimais atitinkamai buvo detalizuota prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis, įtvirtintos naujos veikos (verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje), apibrėžti veikos padarymo būdai (fizinio smurto, grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, pasinaudojimas pažeidžiamumu ar priklausomumu, apgaulės panaudojimas, pinigų sumokėjimas ar suteikimas kitokios turtinės naudos asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį), nurodyti išnaudojimo tikslai (išnaudojimas prostitucijai ar pornografijai, priverstiniam darbui, vergijai ar panašioms į vergiją sąlygoms, nusikalstamoms veikoms daryti, priverstinei ar fiktyviai santuokai, paliekant nebaigtinį galimų išnaudojimo formų sąrašą), taip pat įrašyta nuostata, kad nukentėjusiojo sutikimas būti išnaudojamam neturi reikšmės. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2012 m. birželio 30 d. redakcijos pakeitimai praplėtė baudžiamosios atsakomybės ribas ir taip suteikė didesnes galimybes nubausti asmenis už prekybą žmonėmis, todėl, palyginti su iki šios redakcijos priėmimo galiojusio straipsnio redakcija, laikytini griežtinančiais baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra išplėtota visais baudžiamajai justicijai svarbiais BK 147–1472 straipsniuose nurodytų nusikaltimų aiškinimo aspektais, šioje apžvalgoje pasisakoma tik dėl tų sudėties požymių, kurių turinys buvo atskleistas kasacinės instancijos teismo praktikoje, t. y. aptarti įvairūs laisvės ribojimo, veikų ir jų padarymo būdų turinio atskleidimo, kvalifikuojamųjų aplinkybių, subjektyviųjų požymių aiškinimo, taip pat nusikaltimų padarymo stadijų, santykio su kitais nusikaltimais klausimai. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad analizuojamu laikotarpiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo pateikta išaiškinimų dėl juridinio asmens atsakomybės, taip pat reikšmingų išaiškinimų dėl bendrininkavimo ypatumų padarant BK 147–1472 straipsniuose įtvirtintus nusikaltimus, todėl šiuo aspektu šioje apžvalgoje nėra pasisakyta. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bausmės už BK 147–1472 straipsniuose nurodytų nusikaltimų padarymą skiriamos vadovaujantis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), o skiriant švelnesnę negu BK 147–1472 straipsnių sankcijoje nustatytą bausmę – BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, taip pat į tai, kad apie bausmių skyrimą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. spalio 18 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje, šioje apžvalgoje nebuvo analizuoti bausmių skyrimo klausimai už BK 147–1472 straipsniuose nurodytų nusikaltimų padarymą.

1. Prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis)

1.1. Sudėties požymių visuma Prekyba žmonėmis tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje traktuojama kaip vergijos forma ir pripažįstama šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-11073/2023). BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai, kurių objektas yra žmogus ir kuriais siekiama išnaudoti tą žmogų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-289/2010, 2K-551-788/2015, 2K-156-699/2018, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018, 2K-281-489/2019, 2K-290489/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-104-719/2021, 2K-35-489/2021, 2K-131-648/2021, 2K-1-1073/2023, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173-693/2018, 2K-52-511/2019, 2K-57-788/2022, 2K258-788/2022, 2K-1-1073/2023). Inkriminuojant prekybą žmonėmis, kiekvienu atveju turi būti nustatyti ir įrodyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai: asmens laisvės ribojimas; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulė ir kt.); tyčia ir veikos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K57-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-1-1073/2023).

1.2. Objektyvieji požymiai Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnyje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoris), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-511/2019, 2K281-489/2019, 2K-13-719/2020, 2K-131-648/2021, 2K-214-976/2023). Nors tam tikrais prekybos žmonėmis atvejais veika ir jos padarymo būdas gali sutapti, teismai turėtų tiksliai atskleisti ir nurodyti, kokiais veiksmais pasireiškė veika, o kokiais – jos padarymo būdas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020).

1.2.1. Asmens laisvės ribojimas Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei ir veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas tik nustačius, jog veika priešinga žmogaus laisvei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K332/2006, 2K-487/2014, 2K-378-942/2015, 2K-197-1073/2018, 2K-13-719/2020, 2K7-104-719/2021). Asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K243-387/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018 kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiųjų kontrolės požymio nepaneigia tai, jog nukentėjusiųjų fizinė laisvė nebuvo suvaržyta, o jų dokumentai neatimti: <...> kontrolės faktą patvirtina aplinkybės, <...> kad pavogtas prekes buvo privaloma atiduoti A. U., kuris vedė vogtų daiktų apskaitą, nukentėjusieji neturėjo pakankamai pinigų savo išlaidoms, norėdami ką nors pirkti prašydavo pinigų iš A. U. Remiantis

I. M., L. B. ir A. Z. parodymais, nustatyta, kad jie negalėjo savarankiškai grįžti namo, nes neturėjo tam pinigų, o remiantis telefoniniais pokalbiais, nustatyta aplinkybė, kad sprendimą grįžti namo A. Z. derino su G. B., prašydama jo leidimo, nukentėjusiesiems buvo nustatyta tam tikra tvarka ir drausmė, dėl jos nesilaikymo kildavo konfliktų. Šias aplinkybes teismas įvertino kaip paneigiančias visišką nukentėjusiųjų laisvę elgtis pagal savo valią ir patvirtinančias dalinę jų kontrolę. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog nukentėjusieji disponavo tam tikrais asmeniniais daiktais, nepaneigia kontrolės fakto, nes jų savarankiškumas priimti sprendimus dėl asmeninio gyvenimo buvo ribojamas. Aplinkybės, nurodomos kasaciniuose skunduose, kad nukentėjusieji turėjo laisvo laiko, kurio metu pramogaudavo, nepaneigia jų bendro gyvenimo ir veiklos, susijusios su nusikalstamų veikų darymu ir atsiskaitymu už jas, dalinės kontrolės. Nors nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Kontrolės aplinkybės nepaneigia ir skundų teiginiai, kad nukentėjusieji, grįžę į Lietuvą, patys prašydavo informuoti, kada vėl reikės važiuoti, nes <...> nukentėjusieji sprendimą važiuoti buvo priėmę dėl savo pažeidžiamumo, kuris nepasikeitė ir jiems trumpam grįždavus į Lietuvą. Tai, jog nukentėjusiųjų laisvė neturi būti visiškai apribota tam, kad būtų konstatuotas jų laisvės varžymas, pažymėta taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje

byloje Nr. 2K-93-628/2019: Teismai nustatė, kad, A. D. ir A. S. užverbavus ir juos nugabenus į Suomijos Respubliką, nukentėjusiesiems šioje užsienio valstybėje buvo nurodoma, iš kokių parduotuvių jie turi vogti, be to, jie turėjo visas pavogtas prekes atiduoti M. M. Nukentėjusieji buvo nuolat stebimi, tikrinami, jiems priekaištauta, kad per mažai pavogta prekių. Reikšminga ir tai, kad A. D. ir A. S. gyveno jiems nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų. Taigi nukentėjusiųjų galimybės pasirinkti savo elgesio variantą buvo apribotos. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamuose teismų nuosprendžiuose padaryta pagrįsta išvada, kad A. D. ir A. S. elgesys Suomijos Respublikoje buvo tiesiogiai kontroliuojamas M. M., įgyvendinusio bendrą iš anksto su G. G. aptartą nusikalstamą planą, veiksmais. Tai, kad, pasak kasatoriaus, nukentėjusieji nebuvo laikomi nelaisvėje, t. y. nebuvo visiškai apribota jų laisvė šioje užsienio valstybėje, nepaneigia, kad G. G. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 157 straipsnio 1 dalyje. Kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti atitinkamo poveikio faktą nukentėjusiajam, siekiant suvaržyti jo laisvę. Toks poveikis gali būti padaromas bent vienu ar keliais iš BK 147 straipsnyje nurodytų alternatyvių būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K-7-104-719/2021, 2K165-976/2022, 2K-214-976/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021 kasacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiųjų

laisvė nebuvo suvaržyta: <...> tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojamai. Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą, bet kada galėjo išeiti iš darbo ir nedirbti, kai kurie atvykę iš viso nepradėjo dirbti, kiti ne kartą buvo grįžę į Lietuvą atostogauti, tačiau po to vėl grįžo dirbti į tą pačią vietą. Tai, kad nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta, konstatuota taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17/2012: Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta, o apeliacinės instancijos teismas pritardamas šiai išvadai, neatkreipė dėmesio į itin svarbią aplinkybę, kad nukentėjusioji visą laiką, tiek būdama automobilyje su vaikinais, tiek likusi jame viena ir būdama minėtame viešbutyje, turėjo veikiantį mobilųjį telefoną ir laisvai juo disponavo, o tai rodo, jog nebuvo siekta nukentėjusiosios izoliuoti nuo galimybės palaikyti ryšį su aplinka. <...> net ir po A. P. perspėjimo dėl naudojimosi telefonu jis iš jos nebuvo atimtas. <...> tolesnė įvykių eiga taip pat suponuoja pagrįstą abejonę dėl nukentėjusiosios laisvės suvaržymo. <...> J. D. ne kartą buvo likusi viena, šalia esant pašalinių asmenų, kurie galėjo suteikti jai pagalbą, tačiau ji tiesiogiai į juos nesikreipė, niekaip nerodė, jog jai ši reikalinga. Nuvykus į viešbutį A. P. pritrūko pinigų sumokėti už kambarį, taigi jis, palikęs nukentėjusiąją stovinčią prie administratorės, nuėjo jų paimti iš dar nespėjusių nuvažiuoti draugų; kai J. D. buvo tualete ir verkė, buvo priėjęs vyriškis <...>, teiravosi, ar jai nereikalinga pagalba, ši atsakė, kad iš jų jai nieko nereikia. Liudytoja I. M., kuri tuo metu dirbo viešbučio administratore, taip pat nurodė, kad kelis kartus kontaktavo su nukentėjusiąja, tačiau ši nieko nesakė, pagalbos neprašė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. D. įvykio metu buvo neblaivi, jai buvo nustatytas 1,55 promilės girtumas, tai rodo, jog nukentėjusioji su A. P. kambaryje girtavo, užuot bandžiusi iškart pabėgti ar kviestis pagalbos. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji galėjo nevaržomai vaikščioti į tualetą, o kambario durys, per kurias galėjo patekti į viešbučio koridorių, nebuvo užrakintos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. D. išbėgus iš kambario jos niekas nesivijo, nes, kaip patvirtino viešbučio administratorė, A. P. po nukentėjusiosios pasišalinimo vestibiulyje pasirodė praėjus penkioms minutėms. Asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama tiek kaip fizinė laisvė (galimybė judėti, pasirinkti buvimo vietą), tiek kaip valios laisvė (asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-104719/2021, 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Kadangi asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei, BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018, 2K-93628/2019). Nukentėjusio asmens sutikimas būti išnaudojamam nešalina baudžiamosios atsakomybės už prekybą žmonėmis. Toks sutikimas, duotas panaudojant prievartą, grasinimus, piktnaudžiaujant asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudojant apgaulę, negali būti laikomas savanorišku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016, 2K-173-693/2018, 2K-197-1072/2018, 2K-281-489/2019). Tai, kad aukos sutikimas būti išnaudojamai nepaneigia prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos, pažymėta, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2023: Tai, kad <...> nukentėjusiosios laisvė fiziškai nebuvo varžoma, <...> kad narkotinių medžiagų ji įsigydavo pati, <...> kad ji pati su kasatoriumi vykdavo į užsienį, savaime nepaneigia prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos. <...> prekybos žmonėmis nepaneigia aukos sutikimas (neprieštaravimas) būti išnaudojamai, priešingai – išnaudojimas pasinaudojant aukos pažeidžiamumu ir (ar) priklausomumu nuo kaltininko paprastai vyksta aukai nesipriešinant. Taigi, tai, kad nukentėjusioji pirminėje tyrimo stadijoje nedavė parodymų apie jos išnaudojimą, proceso metu nepateikė civilinio ieškinio dėl patirtos žalos, ne tik kad nepaneigia nusikalstamos veikos, tačiau kartu su kitais bylos įrodymais patvirtina, kad nuteistasis naudojosi aukos pažeidžiamumu, t. y. jos priklausomybe nuo narkotinių medžiagų ir sunkia materialine padėtimi.

1.2.2. Pavojinga veika BK 147 straipsnyje įtvirtinta prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-489/2019, 2K-131-648/2021).

1.2.2.1. Pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas Asmens pardavimas, kitoks perleidimas ar įgijimas – tai nusikalstamas sandoris, kuris sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu nukentėjęs asmuo perleidžiamas iš vieno asmens kontrolės kito asmens kontrolei. Esant šiai prekybos žmonėmis išraiškos formai, galima sakyti, kad nukentėjusysis tik pakeičia savo „savininką“. Taigi asmens pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio metu yra disponuojama jau nelaisvu žmogumi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant tiek į Palermo protokolo, tiek į Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo 2002/629/TVR nuostatas, prekyba žmonėmis nėra apribota nukentėjusių asmenų išvežimu į užsienį. Prekyba žmonėmis nėra apribota nukentėjusių asmenų išvežimu į užsienį. Nusikalstami sandoriai dėl žmonių išnaudojimo gali būti sudaromi ir vienos valstybės ribose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016). Asmenų įgijimas kaip prekybos žmonėmis požymis konstatuotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018: <...> Apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai atskleistas įgijimo požymis: kaltinamieji sudarė susitarimą su liudytojais <...>, kad jiems bus sumokėta už dviejų asmenų perleidimą iš lėšų, kurios bus gautos pardavus šių asmenų nusikalstamu būdu įgytus daiktus, ir tai yra nukentėjusių asmenų pirkimą apibūdinantis požymis, nes kaltinamieji „įgyja“ nukentėjusius asmenis vien dėl to, kad „nuperka“ juos iš anoniminių liudytojų, siekdami juos išgabenti nusikalstamoms veikoms daryti į Vokietiją.

1.2.2.2. Verbavimas Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiojo valios palenkimą ir sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jo išnaudojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016, 2K-288-648/2018, 2K-93-628/2019, 2K-157-976/2019, 2K-283-458/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-104-719/2021, 2K-35-489/2021, 2K-131-648/2021, 2K-57-788/2022, 2K-165-976/2022, 2K-41073/2023). Verbavimas prostitucijai nustatytas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-290/2014: <...> verbavimas šiuo atveju vyko susitikimo pas K. L. su R. R. ir R. R. metu, kur ši mergina buvo nuvežta parodyti K. L., o šis jai pasiūlė vykti į užsienį, apie ją kalbėjo su kitu asmeniu, naudodamasis kompiuteryje įrengta vaizdo kamera šiam asmeniui ją pristatė. K. L. po šio susitikimo telefonu ne kartą bendravo su pačia nukentėjusiąja R. R., aiškino jai būsimos kelionės detales, išvykimo ir būsimos veiklos sąlygas, prašydamas jos ir E. R. asmens kodų, ramindamas, kad nesijaudintų. Kasacinės instancijos teismas pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl verbavimo požymio konstatavimo, kad verbavimas prostitucijai konkrečiai šioje byloje pasireiškė K. L. pasiūlymais ir pažadais, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. K. L., būdamas daug vyresnis nei nukentėjusiosios, akivaizdžiai didesnę gyvenimo patirtį turintis asmuo, žadėjo vos pilnametystės slenkstį perkopusioms ir sunkiai besiverčiančioms merginoms užsienyje materialinį atlyginimą, gerą viskuo aprūpintą gyvenimą. Verbavimas prostitucijai nustatytas taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-458/2019: <...> verbavimas šiuo atveju pasireiškė J. K. įkalbinėjimu, panaudojus apgaulę ir pasinaudojus nukentėjusiosios D. G. pažeidžiamumu, tai nulėmė nukentėjusiosios valios palenkimą ir sprendimo užsiimti prostitucija priėmimą. J. K. savo aktyviais ir tyčiniais veiksmais siekė, kad nukentėjusioji, nuvykusi į Vokietiją, pradėtų teikti lytines paslaugas, o tai kvalifikuotina kaip verbavimas. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344942/2016, 2K-288-648/2018, 2K-93-628/2019, 2K-157-976/2019, 2K-283-458/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-104-719/2021, 2K-35-489/2021, 2K-131-648/2021, 2K-57788/2022, 2K-165-976/2022, 2K-4-1073/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-628/2019 kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad veikos kvalifikavimui kaip prekybai žmonėmis neturi reikšmės, jog nukentėjusieji žinojo,

kad į užsienį vyksta daryti nusikalstamų veikų: <...> nuteistojo padaryti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų požymius. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad nuteistieji neslėpė nuo nukentėjusiųjų, kokiu tikslu šie vyks į užsienio valstybę, nes, kaip minėta, asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. G. G. gynėjas kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai lygina A. D. ir A. S. verbavimą su bendrininkų telkimu, kuris minimas BK 22 straipsnio 1 dalyje kaip vienas iš rengimosi padaryti nusikaltimą būdų. Šioje byloje G. G. su M. M. siekė ne surasti asmenų, su kuriais galėtų daryti bendrą nusikalstamą veiką ir kurie be jokių jiems nepalankių aplinkybių sutiktų taip veikti, o išnaudoti juos dėl pažeidžiamumo savo nusikalstamiems ketinimams įgyvendinti. Verbavimas gali vykti įdedant skelbimus laikraščiuose ar internete, per neformalius tinklus, specialius agentus (profesionalius verbuotojus), turizmo, įdarbinimo ar mokslo užsienyje agentūras ir kt. Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018 nustatyta, jog merginos buvo verbuojamos, kad atliktų įvairius pornografinio pobūdžio veiksmus prieš interneto kamerą, per įvairiuose tinklalapiuose įdėtus užmaskuotus legalaus darbo skelbimus: Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, įvairiuose tinklalapiuose buvo įdėtas skelbimas, kuriuo merginoms siūlytas interneto modelio darbas, susijęs su virtualiu bendravimu su žmonėmis iš skirtingų valstybių. Skelbime nenurodyti išskirtiniai darbui atlikti būtini reikalavimai (komunikabilumas, anglų kalbos pagrindai, simpatiška išvaizda), tačiau siūlytas nuo 2000 iki 5000 Lt (579,37–1448,44 Eur) per mėnesį atlyginimas. Taigi V. J. ir D. Š. neatskleidė tikrojo siūlyto darbo pobūdžio – pornografinio pobūdžio veiksmų prieš interneto kamerą atlikimo, o užmaskuotai siūlė legalų darbą, kuriam dirbti nereikalingi ypatingi reikalavimai, už didelį atlyginimą. Nuteistieji, bendraudami su nukentėjusiosiomis dėl darbo, taip pat įtikinėjo jas, kad veikla nebus susijusi su pornografinio pobūdžio paslaugų teikimu, ir patvirtino darbo sąlygas, kokios buvo internete įdėtame skelbime. Apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusiosios, pasitikėdamos nuteistųjų pateikta informacija, su bendrove <...> pasirašė sutartis, kuriose anglų kalba smulkiu šriftu aptartos paslaugų teikimo ir kitos su tuo susijusios sąlygos, tačiau nežinojo, kad jos įsipareigojo atlikti pornografinio pobūdžio veiksmus prieš interneto kamerą, o visa pagaminta pornografinė medžiaga bus bendrovės nuosavybė. Nors skelbimų įdėjimas gali būti vertinamas kaip viena iš verbavimo veiksmo sudėtinių dalių, jo pirminis etapas, tačiau vien tik skelbimų įdėjimo fakto nepakanka konstatuoti, kad buvo atlikti verbavimo veiksmai. Būtina atsižvelgti į tokių skelbimų turinį, tolesnius kaltininkų veiksmus su nukentėjusiaisiais, susisiekusiais dėl tokių

skelbimų ir pan.: Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad verbuoti nukentėjusiuosius buvo E. M. užduotis ir jis už atitinkamą mokestį tiesiogiai arba per kitus asmenis turėjo ieškoti Lietuvoje socialiai pažeidžiamų asmenų, apgaule jiems žadėti gerai mokamą darbą užsienyje, geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų verbavimo, tų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai, tarp jų ir pačių nukentėjusiųjų parodymai. Nors šis teismas nustatė, kad kai kurie iš nukentėjusiųjų apie galimą darbą sužinojo iš skelbimų laikraščiuose ar internete ir tie skelbimai galimai buvo dedami su E. M. žinia, tačiau nėra duomenų, kad išteisintasis būtų atlikęs kokius nors kitus aktyvius veiksmus, nulėmusius nukentėjusiųjų pasiryžimą vykti dirbti. Nors teismų praktikoje skelbimų įdėjimas gali būti vertinamas kaip viena iš verbavimo kaip veiksmo sudėtinių dalių, jo pirminis etapas <...>, tačiau vien tik skelbimų įdėjimo fakto nepakanka konstatuoti, kad buvo atlikti verbavimo veiksmai. Būtina atsižvelgti į tokių skelbimų turinį, tolesnius kaltininkų veiksmus su nukentėjusiaisiais, susisiekusiais dėl tokių skelbimų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020, be kita ko, pažymėta, kad konstatuojant verbavimą svarbu tiksliai atskleisti ir nurodyti, kokiais

veiksmais pasireiškė veika, o kokiais – jos padarymo būdas: <...> apeliacinės instancijos <...> teismas padarė išvadą, jog V. D. verbavimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis, jau tardamasis dėl D. Ž. įdarbinimo, žinojo, kad panaudos apgaulę ir neatlygintinai išnaudos pastarąjį priverstiniam darbui. Nors tam tikrais prekybos žmonėmis atvejais veika ir jos padarymo būdas gali sutapti, teismai turėtų tiksliai atskleisti ir nurodyti, kokiais veiksmais pasireiškė veika, o kokiais – jos padarymo būdas. Šioje byloje tai ypač aktualu, kadangi nuteistasis, pagal teismų nustatytas aplinkybes, iš esmės klaidino nukentėjusįjį tik dėl darbo grafiko ir dėl to, kad nesiruošė mokėti sutarto atlyginimo. Tačiau nuo nukentėjusiojo neslėpė nei savo tapatybės, nei paties vairuotojo darbo pobūdžio, siūlė iš esmės nedidelį – 400 Eur atlyginimą, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl aktyvių nuteistojo veiksmų, siekiant palenkti nukentėjusiojo valią, ir verbavimo veiksmų atlikimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutapatinęs pavojingą veiką ir jos padarymo būdą, šioje baudžiamojoje byloje neatskleidė verbavimo požymio turinio ir jo nedetalizavo.

1.2.2.3. Gabenimas ar laikymas nelaisvėje Gabenimas kaip prekybos žmonėmis veika apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-156-699/2018, 2K-283-458/2019, 2K-7-104-719/2021, 2K-165-976/2022), nepriklausomai nuo to, ar ta vieta yra galutinė išnaudojimo vieta, ar tik tarpinė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-104-719/2021, 2K165-976/2022). Gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį. Prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-283458/2019, 2K-7-104-719/2021). Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K156-699/2018, 2K-7-104-719/2021). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-2021 kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad gabenimo požymis

nuteistiesiems inkriminuotas nepagrįstai: <...> visi nukentėjusieji į Jungtinę Karalystę vyko savo lėšomis, jiems nebuvo nupirkti bilietai ar sumokėta už vykimą, taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiesiems būtų primygtinai siūloma vykti mikroautobusais, vairuojamais su E. M. galimai susijusių vairuotojų, tai patvirtina, kad nukentėjusiųjų kelionė į Jungtinę Karalystę nebuvo kontroliuojama nuteistųjų ar su jais galimai susijusių asmenų. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti buvus gabenimą, kaip prekybos žmonėmis veiką. Konstatuojant gabenimo kaip prekybos žmonėmis požymį nebūtina nustatyti, kad pats kaltininkas tiesiogiai atliktų nukentėjusiųjų pervežimą, plukdymą, skraidinimą ar pan., – pakanka nustatyti, kad kaltininkas kontroliavo asmenų transportavimą: <...> Byloje nustatyta, kad R. D. ne tik suderindavo nukentėjusiųjų nuvežimo į Jungtinę Karalystę detales, tačiau ir apmokėdavo jų kelionės išlaidas, nuolat bendraudavo su pervežimo paslaugas teikiančios bendrovės atstovais <...>. Pažymėtina, kad konstatuojant gabenimo požymį nebūtina nustatyti, jog pats kaltininkas tiesiogiai atliktų nukentėjusiųjų pervežimą, plukdymą, skraidinimą ar pan. Pakanka nustatyti, kad kaltininkas kontroliavo asmenų transportavimą, todėl atsižvelgus į pirmiau nurodytas teismų nustatytas aplinkybes pritartina išvadai, kad R. D. veiksmai atitinka asmenų gabenimo BK 147 straipsnio prasme požymį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022). Prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste asmens laikymas nelaisvėje – tai išnaudojimo tikslais atliekamas žmogaus laisvės apribojimas, kuris gali pasireikšti tiek apribojant žmogaus judėjimą erdvėje (pavyzdžiui, uždarant žmogų kokioje nors patalpoje), tiek atimant galimybę jam daryti kūno judesius (pavyzdžiui, surišant žmogų) arba pasirinkti savo buvimo vietą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).

1.2.3. Veikos padarymo būdas

1.2.3.1. Fizinio smurto, grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis Atskiri prekybos žmonėmis padarymo būdai yra fizinio smurto, grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. Vertinant šiuos prekybos žmonėmis padarymo būdus, svarbu nustatyti, jog jie buvo panaudoti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų. Nenustačius tikslo išnaudoti, veikos kvalifikavimas pagal BK 147 straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020): Atskiri veikos, nustatytos BK 147 straipsnyje, padarymo būdai yra fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. <...> nustatant <...> šiuos aptariamame straipsnyje nurodytus būdus, svarbu nustatyti, jog jie <...> padaryti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų. Nenustačius tokio tikslo, veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pvz., sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas ir t. t.). <...> matyti, kad smurtas buvo naudojamas galimai dėl kitų priežasčių: dėl to, kad V. D. pasirodė, jog nukentėjusysis pavogė pinigus; prostitučių akivaizdoje dėl to, kad neperspėjo apie paliktą telefoną, ar dėl to, kad kažką ne taip pasakė merginoms. Taigi, nors paties fizinio smurto faktas ir buvo nustatytas, savaime tai šioje konkrečioje byloje nesuteikia pagrindo veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir daryti išvadą, jog smurtas buvo naudojamas, siekiant suvaržyti nukentėjusiojo laisvę. Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų pasekmių. Grasinimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (pavyzdžiui, gestais, mimika, rėkimu, ginklo, peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios aplinkos sukūrimu). Prekybos žmonėmis atveju nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems arba kitiems žmonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).

1.2.3.2. Pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų neigiamų pasekmių jis turi paklusti kaltininko valiai. Prekybos žmonėmis atvejais tai gali būti priklausomumas, kylantis tiek iš teisinių, tiek ir iš faktinių santykių, kai vieno žmogaus gerovė ar padėtis priklauso nuo kito žmogaus. Pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas asmens laisvę varžančia padėtimi, pavyzdžiui, atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-131-648/2021, 2K-57-788/2022, 2K-165-976/2022). Pasinaudojimas priklausomumu konstatuotas,

pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022: <...> nukentėjusieji sutiko vykti į Jungtinę Karalystę siekdami užsidirbti, tikėdamiesi gauti vietą apsistoti, taip pat kad bus apmokėta jų kelionė. Visi nukentėjusieji buvo atsidūrę sunkioje materialinėje padėtyje, neturėjo pajamų, buvo išlaikomi tėvų, artimųjų, daugelis jų neturėjo patikimo pajamų šaltinio, į Jungtinę Karalystę vyko nemokėdami anglų kalbos. R. D. sąmoningai ieškojo būtent tokių žmonių. Antai užfiksuotuose asmeniniuose pokalbiuose su kitais nuteistaisiais R. D. nukentėjusiuosius įvardydavo kaip „našlaičius“, „asiliukus“, „kaimiečius“ ir kt., buvo išreiškęs pageidavimą, kad būsimi darbuotojai būtų „biedni, našlaičiai“. Kai buvo verbuojami vykti į Jungtinę Karalystę, nukentėjusieji buvo apgaunami dėl jiems siūlomo užmokesčio ir darbo sąlygų. Nė vienam nukentėjusiajam nebuvo atskleistos tikrosios būsimo nelegalaus darbo aplinkybės – pragyventi nepakankamas užmokestis, reikalavimas į darbą vykti nesumokant už viešąjį transportą, smurto naudojimas nepaklusnumo atveju, kliūčių sudarymas (paimant asmens dokumentus) norintiems grįžti į Lietuvą ir kt. Nuteistasis nukentėjusiųjų priklausomumą įgydavo apmokėdamas jų kelionės išlaidas ir suteikdamas gyvenamąją vietą, o už tai nukentėjusieji turėjo jam „atidirbti“. Nekelia abejonių, kad nuteistasis, žinodamas, kad atvykę į Jungtinę Karalystę asmenys iš karto taps jam skolingi, neturės kitos gyvenamosios vietos, nemokės anglų kalbos, jau verbavimo stadijoje numatė, kad, pasinaudodamas tokia jų priklausoma padėtimi ir pažeidžiamumu, galės primesti jiems savo valią, o nukentėjusieji neturės realaus pasirinkimo, kaip tik paklusti jam. Pasinaudojimas priklausomumu nustatytas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2023: <...> nuteistasis, žinodamas apie nukentėjusiosios pažeidžiamumą, padarė ją materialiai priklausomą nuo jo, t. y. siuntė (davė) pinigų būtiniesiems poreikiams patenkinti, nukentėjusiosios gyvenamojo būsto nuomai, narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, taip pat, kai jos išvaizda dėl pernelyg dažnai vartojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų pablogėdavo, siųsdavo nukentėjusiąją į gydymo įstaigą, kad įtartinai atrodanti V. K. nebūtų pastebėta ir sekama vagysčių metu. Pasinaudojimas priklausomumu gali būti konstatuotas ir tada, kai nukentėjusysis, siekiant jo išnaudojimo, kaltininko veiksmais paverčiamas skolininku ir dėl to tampa nuo kaltininko priklausomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-697/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K-57-788/2022, 2K258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Nukentėjusiųjų pavertimas skolininkais siekiant juos išnaudoti konstatuotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021: Siekdami išnaudoti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti bei priverstiniam darbui, nuteistieji dirbtinai sukūrė tokią situaciją, kad ilgą laiką nukentėjusiesiems jokie darbai nebuvo suteikti, tačiau jiems buvo skaičiuojami įsiskolinimai už gyvenamojo ploto nuomą. Be to, skolindami jiems lėšas pragyventi, savavališkai apkaltindami nukentėjusiuosius žalos padarymu dėl vagysčių ar neva kitaip padarytų tariamų nuostolių, nuteistieji padarė juos priklausomus nuo nuteistųjų valios ir atsiskaitymo už skolas pretekstu siūlė daryti nusikalstamas veikas – vogti, sukčiauti; nusikalstamas veikas nesutikusius daryti D. I. ir P. K. išnaudojo priverstiniam darbui, o E. G. – priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti. Susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl buvimo užsienio valstybėje, kurios kalbos nemokėjo ar menkai mokėjo, šis barjeras lėmė situaciją, kad nukentėjusieji neturėjo realių galimybių susirasti darbą arba tokios jų galimybės buvo labai ribotos, nukentėjusieji neturėjo lėšų nei pragyventi, nei tikroms ar tariamoms skoloms apmokėti, todėl turėjo sutikti su nuteistųjų primetamomis sąlygomis. Pagal bylos aplinkybes, nuteistiesiems tokia nukentėjusiųjų padėtis buvo žinoma ir iš dalies pačių nuteistųjų buvo sukurta. Nukentėjusiojo pavertimas skolininku konstatuotas taip pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022: <...> nuteistasis M. P. J., pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusysis neturėjo darbo, lėšų pragyventi, maistui, buto nuomai, vartojo alkoholinius gėrimus, inicijavęs didelės pinigų sumos nukentėjusiajam paskolinimą, o vekselyje nurodęs didesnę grąžinamų pinigų sumą, nei paskolino, bei įsipareigojimą juos grąžinti per nepilną mėnesį – laiko tarpą, per kurį nukentėjusysis neturėjo jokios realios galimybės jų grąžinti, sukūrė situaciją, kai dėl savo pažeidžiamumo nukentėjusysis tapo priklausomas, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą skolą atidirbti. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis, – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016, 2K-156-699/2018, 2K173-693/2018, 2K-197-1073/2018, 2K-288-648/2018, 2K-93-328/2019, 2K-278697/2019, 2K-281-489/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K-35-489/2021, 2K-131-648/2021, 2K-57-788/2022, 2K-165-976/2022, 2K-258-788/2022, 2K-11073/2023, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Pažeidžiamumas – tai bet kokia situacija, kai asmuo, kurio padėtis yra sunki, skatinamas duoti sutikimą būti išnaudojamas. Pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies – tiek fizinis, psichologinis, emocinis, susijęs su santykiais šeimoje, socialinis ar ekonominis, gali apimti nesaugų ar nelegalų aukos statusą, ekonominę priklausomybę ar sveikatos būklę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-57-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-1-1073/2023, 2K-214-976/2023, 2K-243387/2023). Nukentėjusiojo padėtį gali apsunkinti situacija, kai jis, atgabentas į užsienio šalį, neturi legalaus statuso, nemoka tos šalies kalbos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-57-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018 konstatuotas, pavyzdžiui, pasinaudojimas sunkia nukentėjusiųjų materialine padėtimi: <...> nusikalstamos veikos padarymo metu visų nukentėjusių asmenų materialinė padėtis buvo sunki, visiems reikėjo pinigų. <...> Byloje <...> nustatyta, kad priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsiimti nusikalstamomis veikomis, buvo susijusi su patiriamu nepritekliumi, noru iš jo ištrūkti, sunkiomis pragyvenimo sąlygomis, siekiu iš jų išsivaduoti. Taigi, <...> esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų siūlymo. <...> aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, taigi jie nejautė materialinio nepritekliaus, kad nukentėjusieji norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, kad neieškojo legalaus darbo, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis surasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios veiklos. Sunkios materialinės padėties, kaip priežasties, kuri buvo lemiama nukentėjusiesiems priimant pasiūlymą daryti vagystes, nepaneigia <...>, kad kai kurie nukentėjusieji patys mokėjo už kelionės bilietus, būdami užsienyje įsigijo asmeninių daiktų ir pan. Susimokėjimas už kelionės bilietus yra tik viena aplinkybė, kuri, vertinama nukentėjusiųjų gyvenimo sąlygų kontekste, nepaneigia fakto, kad nukentėjusiųjų sprendimą išvykti lėmė ekonominis nepriteklius, o nukentėjusieji asmeninius daiktus užsienyje pirko užsidirbę iš nusikalstamų veikų darymo. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą neretai nulemia ne kuri nors viena, o bent kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios atsisakymą priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-57-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K243-387/2023). Jaunas amžius ir sunki socialinė ir materialinė padėtis kaip priežastys, nulėmusios nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, nustatytos, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-628/2019: Teismai, spręsdami, kad bylai reikšmingu laiku nukentėjusysis A. D. buvo pažeidžiamas, visapusiškai įvertino jo socialinę ir materialinę padėtį, t. y. kad dėl motinos žūties eismo įvykyje ir tėvo girtavimo nukentėjusysis nuo vienuolikos metų gyveno globos namuose, bylai reikšmingu laiku mokėsi profesinio mokymo įstaigoje, gyveno bendrabutyje, gavo nedidelę našlaičio pašalpą ir stipendiją (iš viso 180 Eur), neturėjo kitų pajamų. Nustatant šio nukentėjusiojo pažeidžiamumą, neturi reikšmės, kad G. G. ir A. D. buvo to paties amžiaus. <...> G. G. nusikalstamų veikų padarymo metu kitas nukentėjusysis A. S. nebuvo sulaukęs aštuoniolikos metų, taigi jis BK 157 straipsnio prasme savaime laikomas pažeidžiamu dėl savo amžiaus. Be to, teismai nustatė papildomas A. S. pažeidžiamumą patvirtinančias aplinkybes. A. S., kaip ir A. D., mokėsi profesinio mokymo įstaigoje, tačiau mokslai nesisekė, jis norėjo pabėgti iš šios įstaigos, neturėjo savarankiškų pajamų, o jį išlaikė tėvai, kurių materialinė padėtis buvo sunki. Įvertinus minėtas aplinkybes, <...> pagrįstai pripažinta, kad A. D. ir A. S. materialinė ir socialinė padėtis buvo sudėtinga, pastarojo nukentėjusiojo asmenybė, be kita ko, buvo nebrandi. Visa tai lėmė, kad nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė priimti teisingus sprendimus dėl G. G. ir M. M. įkalbinėjimų vykti į užsienį daryti vagysčių ir taip užsidirbti. Sprendžiant dėl A. D. ir A. S. pažeidžiamumo, nėra reikšminga, kaip jie patys vertino būsimų vagysčių darymą. Pasinaudojimas sunkia nukentėjusiųjų materialine padėtimi, jaunu amžiumi ir darbo patirties stoka nustatyti ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-288-648/2017: <...> nuteistieji verbavo nukentėjusiąsias teikti pornografinio pobūdžio paslaugas, pasinaudodami jų pažeidžiamumu, kurį lėmė bloga materialinė padėtis, taip pat nukentėjusiųjų naivumas, patiklumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti siūlomo darbo pobūdžio ir jo sukeliamų pasekmių. Atskirų nukentėjusiųjų bloga materialinė padėtis pasireiškė tuo, kad jos buvo bedarbės, vienos augino vaikus, joms trūko pinigų, todėl nėra abejonių, kad nuteistųjų skelbime siūlomas didelis darbo užmokestis už tariamo nesudėtingo darbo atlikimą tokios materialinės padėties merginas viliojo uždirbti lengvų pinigų. Priešingai nei tvirtina apeliacinės instancijos teismas, tiek skelbimo turinys, tiek V. J. ir D. Š. bendravimas su nukentėjusiosiomis, apie kurių blogą materialinę padėtį jie žinojo, dėl darbo leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji tikėjosi įdarbinti merginas, kurias dėl sunkios materialinės padėties vėliau būtų galima įkalbėti užsiimti pornografinio pobūdžio paslaugų teikimu ir kontroliuoti jas. Be to, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, visos nukentėjusiosios buvo jauno amžiaus, iš esmės neturėjusios darbo patirties ar turėjusios nedidelę jo patirtį, todėl lengvabūdiškai, naiviai pasikliovė

V. J. ir D. Š. dėl pasiūlyto darbo, kaip atitinkančio nukentėjusiųjų lūkesčius. Kompleksinis (fizinis, emocinis, socialinis, ekonominis) nukentėjusiosios pažeidžiamumas nustatytas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-214-976/2023: <...> nukentėjusiosios pažeidžiamumą lėmė sudėtinga jos padėtis dėl priklausomybės nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, šios priklausomybės nulemtas negebėjimas dirbti, pačiai pasirūpinti savo gyvenimu, būstu, pragyvenimo lėšomis. Kompleksinis nukentėjusiosios pažeidžiamumas (fizinis, emocinis, socialinis, ekonominis), kuris buvo ilgalaikis ir vis stiprėjantis, nulėmė tai, kad, viena vertus, ji pati ilgą laiką nesugebėjo įvertinti nuteistojo elgesio su ja; kita vertus, tai leido nuteistajam, žinojusiam nukentėjusiosios pažeidžiamumą, išnaudoti ją nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti – siūlant nukentėjusiajai gyvenamąjį plotą bei lėšas narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, piniginį atlygį už vagystes. Nustatant piktnaudžiavimą aukos pažeidžiamumu, vertinama ne tik nukentėjusiųjų faktinė padėtis, bet ir išnaudojimo, į kurį jie įtraukiami, turinys bei pasekmės jų likimui, taip pat visos kitos priežastys, paskatinusios priimti piktavališką pasiūlymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-788/2021, 2K-57-788/2022, 2K-258-788/2022). Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė esant sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278697/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K-57-788/2022, 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020 kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad pasinaudojimo

asmens pažeidžiamumu požymis nuteistajam inkriminuotas nepagrįstai: Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis studijavo aukštojoje mokykloje ir, siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją, ieškojo darbo, tačiau jo padėtis nebuvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jis nebūtų turėjęs jokio kito pasirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. <...> nukentėjusysis turėjo automobilį, motina jam į banko sąskaitą pervesdavo pinigų pragyventi, rūpinosi ir nuolat bendravo su juo. <...> apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepagrindė, kad ekonominė ar socialinė situacija buvo tokia sudėtinga, jog dėl jos nukentėjusysis nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti pasirinkimo laisve. Nukentėjusiojo būdo savybės – ramumas, patiklumas, paklusnumas, nesugebėjimas priešintis, įvertinti padarinių, jaunas amžius ir gyvenimiškos patirties neturėjimas – žemesnės instancijos teismų nebuvo detalizuotos ir atskleistos. Nuosprendžio motyvai nesuteikia pagrindo manyti, kad V. D. ieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, taip pat nepateikti teismų motyvai, kad nuteistajam dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiuoju būtų buvę žinoma dėl jo pažeidžiamumo (itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės situacijos) ir kad ta situacija jis būtų pasinaudojęs. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats buvo įdėjęs skelbimą dėl ieškomo darbo, nuteistasis su juo susisiekė telefonu ir iš karto sutarė dėl darbo. Tai, kad nebuvo pasinaudota nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, konstatuota taip

pat kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-489/2021: <...> nėra pagrindo daryti išvados, jog buvo pasinaudota T. B. ir T. K. priklausomumu ir pažeidžiamumu juos įtraukiant į nusikalstamą veiką ir į veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. <...> nagrinėjamu atveju nei materialinė nukentėjusiųjų padėtis (byloje nustatyta, kad tiek T. B., tiek T. K. buvo asmenys, turintys nuolatines gyvenamąsias vietas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Norvegijos Karalystėje, gaunantys stabilias pajamas), nei jų asmeninės savybės (abu nukentėjusieji yra socialiai aktyvūs visuomenės nariai, turintys pakankamai gyvenimiškos patirties, tiek fiziškai, tiek emociškai sveiki suaugę vyrai, T. B. yra tarnavęs specialios parengties policijos kuopoje kaip pareigūnas instruktorius, buvo treniruotas ir mokėjo elgtis su ginklais) apeliacinės instancijos teismui nesudarė pagrindo konstatuoti šio požymio buvimo.

1.2.3.3. Apgaulės panaudojimas Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir prekyboje žmonėmis turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima sau nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Apgaulė gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu (pavyzdžiui, teigiama, kad auka vežama dirbti viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti) arba tam tikrų aplinkybių nutylėjimu (pavyzdžiui, auka žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nustoti verstis prostitucija). Kaltininko panaudota apgaulė turi turėti lemiamą įtaką nukentėjusiajam priimant jam žalingą sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344942/2016, 2K-288-648/2018, 2K-278-697/2019, 2K-283-458/2019, 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K-7-73-511/2021, 2K-7-104-719/2021, 2K-131-648/2021, 2K57-788/2022, 2K-165-976/2022, 2K-258-788/2022). Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-13-719/2020). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-458/2019 konstatuota apgaulė, pasireiškusi neteisingų duomenų apie darbo užsienio šalyje pobūdį

pateikimu: <...> apie darbo pobūdį Vokietijoje nukentėjusioji D. G. sužinojo tik būdama nugabenta į šią šalį, kur nemokėdama kalbos, neturėdama pakankamai lėšų grįžti į namus Lietuvoje, palaužus jos valią, sutiko užsiimti prostitucija, kuri Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra legali veikla, J. K. laikomame viešnamyje. Apgaulė šiuo konkrečiu atveju reiškėsi neteisingų duomenų apie darbo Vokietijoje pobūdį pateikimu – būnant Lietuvoje D. G. buvo sakoma, kad ši važiuosianti į Vokietiją prižiūrėti nuteistosios J. K. motinos, kol J. K. atostogaus, tačiau atvykus į Vokietiją keltu D. G. buvo pranešta, kad ji turės teikti seksualines paslaugas. O kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K131-648/2021 konstatuota, kad apgaulė pasireiškė apgavimu ne tik dėl darbo vietos, bet ir dėl darbo užmokesčio: <...> nukentėjusioji R. Ž., priimdama pasiūlymą dirbti prostitute, buvo apgauta ne tik dėl darbo vietos (tikėjosi dirbti prostitute Vokietijoje, o buvo nugabenta į Austriją), bet ir dėl darbo užmokesčio, nes ne tik negavo jai žadėto atlyginimo, bet ir visus iš jos prostitucijos gautus pinigus pasiimdavo P. N., kuris organizavo jos prostituciją. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas aukos ir kaltininko susitarimu. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, turėjusių įtakos žmogaus apsisprendimui sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis: Nekyla abejonių, kad atlyginimas už darbą ir jo dydis dažniausiai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus apsisprendimą dirbti kažkokį konkretų darbą. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, lėmusių žmogaus apsisprendimą sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis. <...> nei darbo pobūdis, nei nukentėjusiesiems žadėtas darbo užmokesčio dydis, kuris ir buvo esminis jų apsisprendimo vykti dirbti į Jungtinę Karalystę kriterijus, iš esmės nesiskyrė nuo to, kurį jiems J. H. J. ir D. J. H. mokėjo <...>. <...> darbo ir gyvenimo sąlygomis nukentėjusieji nelabai domėjosi, o tie, kuriems tos sąlygos netiko, tiesiog išėjo iš darbo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje apgaulė, kaip prekybos žmonėmis požymis, nebuvo nustatyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K7-104-719/2021). Nepagrįstas apgaulės kaip prekybos žmonėmis požymio inkriminavimas nustatytas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-697/2019: Nukentėjusiųjų J. R. ir A. B. parodymais yra nustatyta, kad K. J. sakė, jog <...> viešnamyje už seksualines paslaugas jos gali uždirbti iki 6000 Eur per mėnesį. Kiek konkrečiai gaudavo J. R. ir A. B. pinigų, nenustatyta, tačiau, pagal nustatytas bylos aplinkybes, jos gana ilgai – keletą mėnesių užsiėmė prostitucija, veikla buvo vykdoma legaliai. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pati J. R. kurį laiką prižiūrėjo viešnamio veiklą ir jai vadovavo, turėjo gaunamų pinigų kontrolę. Įtarus pinigų pasisavinimu, R. G. atsisakė J. R. ir A. B. paslaugų, šios buvo išvykusios <...> užsiimti prostitucija, vėliau grįžo ir pačios pasisiūlė vėl dirbti R. G. vadovaujamame viešnamyje. Šios aplinkybės rodo, jog J. R. ir A. B. turėjo pasirinkimo laisvę ir iš esmės jas tenkino R. G. viešnamyje esamos buitinės, finansinės sąlygos, todėl, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad K. J. nurodytos finansinės sąlygos iš esmės suklaidino ir nulėmė J. R. ir A. B. apsisprendimą vykti <...> užsiimti prostitucija.

1.3. Subjektyvieji požymiai

1.3.1. Kaltė Prekyba žmonėmis padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jo veikoje yra visi objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281489/2019, 2K-13-712/2020, 2K-7-104-719/2021, 2K-165-976/2022, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023).

1.3.2. Išnaudojimo tikslas Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimu vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis; 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms; 3) priverstinei, fiktyviai santuokai; 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą;

5) nusikalstamai veikai daryti; 6) kitais išnaudojimo tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-7-104-719/2020, 2K-214-976/2023, 2K-243-387/2023, 2K-57-1073/2024). Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei jo orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-1-1073/2023, 2K243-387/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023 kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji neturėjo tikslo išnaudoti nukentėjusiosios, pažymėdamas, jog <...> išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis <...>. Sudarydami fiktyvią santuoką, tiek Z. G., tiek <...> siekė tam tikrų tikslų: Z. G. norėjo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o <...> – gauti piniginį atlygį. Taigi, <...> tikslai buvo nukreipti ne į siekį kontroliuoti ir išnaudoti <...>, o į siekį sudaryti sąlygas Z. G. gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsilyginant už tai materialiai. Tarptautinėje teisėje tokie tikslai paprastai yra siejami ne su prekybos žmonėmis, o su neteisėtos migracijos veikomis. Todėl, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Z. G. <...> fiktyviai sudaryta santuoka neatitinka privalomųjų prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tikslas išnaudoti nukentėjusiuosius taip pat nenustatytas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-1073/2024 konstatuojant, kad vien tik siekis pasisavinti nukentėjusiųjų už darbą gautas pajamas (dalį jų) nėra pakankamas išvadai, jog šis siekis pagal pavojingumo ir šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo kriterijų atitinka

būtinąjį prekybos žmonėmis nusikaltimo elementą: <...> byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusieji E. P. ir E. T. buvo socialiai pažeidžiami ir kad jie buvo gabenami į Jungtinę Karalystę, tačiau nenustatyta, kad jie, pasinaudojus jų pažeidžiamumu ir priklausomu, panaudojus apgaulę, buvo verbuojami ir išgabenti į Jungtinę Karalystę, nes buvo tikslas juos kokia nors forma išnaudoti. Sutiktina su nukentėjusiųjų atstovo argumentu, kad G. D. ankstesni veiksmai, susiję su sukčiavimu E. P. atžvilgiu, taip pat su veiksmais, nukreiptais į E. T. išmokos panaudojimą (už sukčiavimą E. T. atžvilgiu nuteistas kitas asmuo, susijęs su G. D.), neabejotinai turėtų įtakos vertinant ir tolesnius jo veiksmus, t. y. sprendžiant, ar buvo įvykdytas nusikaltimas, nurodytas BK 147 straipsnio 2 dalyje. Tačiau nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami. Vien tik byloje nustatytas G. D. siekis pasisavinti nukentėjusiųjų už darbą gautas pajamas (dalį jų) pagal nustatytas aplinkybes nėra pakankamas išvadai, kad šis siekis pagal teismų praktikoje aptartą pavojingumo ir šiurkštaus žmogaus teisių pažeidimo kriterijų atitinka būtinąjį prekybos žmonėmis nusikaltimo elementą. Asmens veiksmams kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnį pakanka fakto, kad asmuo suvokia, jog atlieka veiksmus, kuriais siekiama žmogų įtraukti į išnaudojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-43-942/2016, 2K156-699/2018, 2K-197-1073/2018). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018 kasacinis teismas konstatavo, kad vieno iš bendrininkų veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad jis suvokė, jog atlieka savo funkciją dėl sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti laisvę varžančiomis

kontrolės sąlygomis, tai žinojo ir to siekė: A. J. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. S., E. V., D. S., kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą vaidmenį, verbavo, gabeno, įgijo, perleido ir kėsinosi dar kartą juos perleisti bei įgyti nukentėjusiuosius V. K., T. A., A. E. Teismai nustatė, kad visi bendrininkai turėjo tą patį tikslą – išvežti nukentėjusiuosius į Vokietiją nusikalstamoms veikoms daryti, kontroliuojant jų elgesį, ir iš jų nusikalstamos veikos gauti materialinės naudos. A. J. indėlis padarant šį nusikaltimą buvo toks, kad su juo susitarė D. S. dėl nukentėjusiųjų perleidimo, įgijimo ir išgabenimo į Vokietiją, susitardami, kad už juos bus sumokėta, kai bus parduoti planuojamų nukentėjusiųjų vagysčių Vokietijoje pavogti daiktai už perleistus asmenis, susitardami dėl jų konkretaus išgabenimo laiko. Tai, kad A. J. turėjo ketinimą įgyti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti, patvirtina jo telefoninių pokalbių su D. S. išklotinės ir ankstesni jo veiksmai darant pirmiau aptartą nusikaltimą, kai jis su nusikalstamą veiką imitavusiais liudytojais susitarė dėl kitų dviejų asmenų išgabenimo į Vokietiją nusikalstamoms veikoms daryti, tačiau jiems pareiškus, kad užverbuoti jų asmenys negali vykti, jis pasakė, kad tai bus atidėta vėlesniam laikui, ir tuoj pat sudarė susitarimus dėl asmenų išvežimo nusikalstamoms veikoms daryti su D. S., o sutartu laiku jų neišgabeno tik dėl to, kad policijos pareigūnai, sužinoję apie nukentėjusiųjų išgabenimo laiką, užkirto kelią jų nusikalstamam sumanymui, išlaisvindami nukentėjusiuosius. Kaip minėta, nustačius, kad kasatorius nusikaltimą padarė bendrininkų grupe, jo veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad jis suvokė, jog atlieka savo funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti laisvę varžančiomis kontrolės sąlygomis, tai žinojo ir to siekė. Visi bendrininkai, tarp jų ir A. J., bendrais savo veiksmais realizavo dalį BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Nustatyta, kad jie puikiai suvokė, jog kiekvieno iš jų nusikalstami veiksmai atliekami būtent dėl to, kad nukentėjusieji V. K., T. A., A. E. išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į Vokietiją daryti nusikalstamų veikų, ir norėjo taip veikti.

1.3.2.1. Išnaudojimas prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad įtraukimas į prostituciją ar pelnymasis iš kito asmens prostitucijos būtų draudžiami toje valstybėje, kur tai ketinama daryti. Pakanka fakto, jog prekiaujant žmonėmis siekiama, kad nukentėję asmenys užsiimtų prostitucija ar iš šios prostitucijos pelnytųsi kitas asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014).

1.3.2.2. Išnaudojimas priverstinei, fiktyviai santuokai Viena iš šiuolaikinės vergijos ir išnaudojimo, kaip prekybos žmonėmis, formų, pripažįstamų autoritetingų tarptautinių organizacijų ir institucijų, dirbančių kovos su prekyba žmonėmis srityje, yra santuokinė vergija. Tarptautinėje teisėje įtvirtintame prekybos žmonėmis apibrėžime nustatant minimalų nebaigtinį išnaudojimo formų sąrašą santuoka nenurodyta (pavyzdžiui, 2000 m. Protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančio Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, 3 straipsnio a punktas; Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 4 straipsnio a punktas; minėtos Direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos 2 straipsnis). Tačiau direktyvos 2011/36/ES preambulės 11 įtraukoje skelbiama, kad prekybos žmonėmis apibrėžtis apima kitą elgesį, pavyzdžiui, priverstinę santuoką, tiek, kiek toks elgesys atitinka pagrindinius prekybos žmonėmis elementus (požymius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023). Priverstinė santuoka suprantama kaip santuoka, kuriai viena ar abi šalys asmeniškai neišreiškė savo laisvo sutikimo; prie priverstinių santuokų paprastai priskiriamos ir vaikų, t. y. asmenų, nesulaukusių aštuoniolikos metų, santuokos, laikantis pozicijos, kad vaikas negali išreikšti tokio sutikimo (pvz., 2019 m. gegužės 8 d. Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto jungtinė bendroji rekomendacija Nr. 31 / Vaiko teisių komiteto bendrasis komentaras Nr. 18 (2019) dėl žalingų praktikų, 20, 23 punktai). Priverstinė santuoka, kaip išnaudojimo forma, konkrečiu atveju patenka į prekybos žmonėmis sąvoką su sąlyga, kad nustatyti visi kiti būtinieji prekybos žmonėmis požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023). Priverstinė ir fiktyvi santuoka nėra tapačios sąvokos. Fiktyvi santuoka paprastai apibūdinama kaip teisiškai įforminta santuoka, sudaryta asmenims neturint ketinimo sukurti santuokinių santykių ir gyventi kaip sutuoktiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023). Prekybos žmonėmis atveju vienas ar abu iš santuoką sudarančių asmenų (dėl aplinkybių visumos, kitų asmenų nusikalstamų veiksmų ir kt.) neturi laisvės pasirinkti sau priimtiną elgesio variantą, todėl sutikimas sudaryti santuoką neatspindi jų tikrosios valios, o jos sudarymas yra siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą: <...> Sudarant santuoką, kuria nesiekiama sukurti šeimos teisinių santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.39 straipsnis), o siekiama kitų tikslų (pvz., ekonominių, teisinių, socialinių ar kitokių privilegijų), diskredituojamas santuokos institutas, menkinama jo reikšmė, taip pat pažeidžiamos įvairių šakų teisės normos (civiliniai, darbo, užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojantys ir kiti įstatymai). Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, priverstinė, fiktyvi santuoka yra vienas iš išnaudojimo būdų. Tačiau nustatant, ar fiktyvi santuoka konkrečiu atveju yra prekybos žmonėmis požymis, svarbu įvertinti ją sudarančių asmenų valios turinį ir galimybę laisvai priimti sprendimą. Taigi, nors nepriimtina moraliniu požiūriu ir priešinga teisei, fiktyvi santuoka yra abiejų ją sudarančių asmenų laisvos valios išraiška, kiekvienam iš jų šią santuoką naudojant kaip priemonę savo tikslams pasiekti, naudai gauti. Tačiau prekybos žmonėmis atveju vienas ar abu iš santuoką sudarančių asmenų (dėl aplinkybių visumos, kitų asmenų nusikalstamų veiksmų ir kt.) neturi laisvės pasirinkti sau priimtiną elgesio variantą, todėl sutikimas sudaryti santuoką neatspindi jų tikrosios valios, o jos sudarymas yra siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismai padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad Z. G. ir <...> santuoka buvo sudaryta fiktyviai, siekiant padėti Z. G. gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pažadėjus už tai nukentėjusiajai mokėti po 100 Eur kas mėnesį nuo santuokos sudarymo. Tačiau <...> santuokos fiktyvumas savaime nėra aplinkybė, patvirtinanti, kad santuoka buvo sudaryta priverstinai. Nagrinėjamoje byloje nenustatyti kiti būtinieji prekybos žmonėmis požymiai: nukentėjusiosios laisvės ribojimas, siekiant ją išnaudoti ir kontroliuoti, pasinaudojant jos pažeidžiamumu. Nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai konstatavo, kad <...> nuteistųjų I. G. ir Z. G. buvo užverbuota sudaryti santuoką su pastaruoju, nuteistiesiems pasinaudojant jos pažeidžiamumu, dėl kurio nukentėjusioji neturėjo kito priimtino pasirinkimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023). Tam, kad priverstinės ar fiktyvios santuokos sudarymas būtų pripažintas prekyba žmonėmis, turi būti nustatyti visi kiti būtinieji šios veikos požymiai: <...> pažymėtina, kad priverstinė santuoka ir fiktyvi santuoka nėra tapačios sąvokos. Tarptautinėje teisėje nėra visuotinai pripažinto fiktyvios santuokos apibrėžimo, tačiau bendriausia prasme, atsižvelgiant ir į tai, kaip ji suprantama daugelio valstybių nacionalinėje teisėje, fiktyvi santuoka paprastai apibūdinama kaip teisiškai įforminta santuoka, sudaryta asmenims neturint ketinimo sukurti santuokinių santykių ir gyventi kaip sutuoktiniams <...>. Fiktyvios santuokos sudarymas paprastai susijęs su tam tikros naudos, grindžiamos susituokusio asmens teisiniu statusu, gavimu, o tokia nauda labai dažnai susijusi su neteisėta migracija, t. y. siekiu palengvinti vieno iš sutuoktinių neteisėtą atvykimą ar buvimą šalyje, kurios pilietis ar nuolatinis gyventojas jis nėra <...>. Taigi tokios veikos savaime pirmiausia siejamos ne su vieno iš fiktyvių sutuoktinių išnaudojimu prekybos žmonėmis nusikaltimo prasme, o su abiejų sutuoktinių gaunama atitinkama nauda, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamoje byloje, su neteisėta migracija ir atlygiu už tam tikro teisinio statuso suteikimą. Tam, kad fiktyvi santuoka būtų pripažinta prekyba žmonėmis, turi būti nustatyti visi privalomieji jos požymiai, kurie tarptautinėje teisėje yra išskiriami tokie: veika (parduoti, pirkti, įgyti, verbuoti, gabenti, laikyti nelaisvėje ar kitaip kontroliuoti), būdas (fizinio ar psichinio smurto naudojimas, galimybės priešintis ribojimas, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu), tikslas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas, vergija, organų pašalinimas, priverstinės paslaugos) <...> (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-1073/2023).

1.3.2.3. Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą Viena iš prekybos žmonėmis išnaudojimo formų yra išnaudojimas priverstiniam darbui. BK nepateikia priverstinio darbo sąvokos. Ši sąvoka yra atskleidžiama 1930 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje dėl priverstinio ar privalomojo darbo (Nr. 29), pagal kurią priverstinis ar privalomasis darbas apibrėžtas kaip bet koks darbas ar tarnyba, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla ribojimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288648/2018, 2K-13-719/2020, 2K-42-628/2021, 2K-165-976/2022, 2K-57-788/2022). 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančioje Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, dėl priverstinio darbo sąvokos taip pat duodama nuoroda į pirmiau nurodytą konvenciją, direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, praplečiant priverstinio darbo sąvoką nurodant, kad asmens sutikimas dirbti neturi reikšmės, jei buvo panaudoti tokie būdai: verbavimas, vežimas, perdavimas, laikymas ar priėmimas, įskaitant tų asmenų kontrolės perėmimą ar perdavimą, grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontroliuojančio asmens sutikimo, kai šios veikos tikslas yra išnaudojimas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad prekybos žmonėmis atvejais, gaunant nukentėjusiojo sutikimą, panaudojus išvardytus būdus, yra palaužiama asmens valia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13719/2020). Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-648/2018, 2K-13-719/2020, 2K-42628/2021, 2K-165-976/2022, 2K-57-788/2022). Nors priverstinis darbas yra glaudžiai susijęs su prekyba žmonėmis, tačiau ne visi atvejai, kai žmogus išnaudojamas tokiam darbui, yra tokie pavojingi kaip prekyba žmonėmis. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip išnaudojimas priverstiniam darbui, būtina vertinti tiek patį sandorį prekybos žmonėmis prasme, tiek veikos padarymo būdą, tiek ir pačią išnaudojimo sritį. Tikslus šių požymių visumos nustatymas padeda identifikuoti veikos priešingumą asmens laisvei. Aiškinant išnaudojimo priverstiniam darbui sampratą, būtina įvertinti ir tai, ar nukentėjusysis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K13-719/2020). Paties išnaudojimo priverstiniam darbui faktas nėra prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymis ir gali būti pagrindas taikyti kitą BK straipsnį (pavyzdžiui, 1471 straipsnį), tačiau išnaudojimo aplinkybių nustatymas tokio pobūdžio bylose yra svarbus, nes leidžia spręsti apie išnaudojimo tikslo buvimą verbuojant asmenis, juos gabenant, laikant nelaisvėje ar atliekant kitus kaltinamiesiems pagal BK 147 straipsnį inkriminuotus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022).

1.3.2.4. Išnaudojimas nusikalstamai veikai daryti Išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (pavyzdžiui, darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551788/2015, 2K-173-693/2018, 2K-35-489/2021, 2K-165-976/2022, 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023). Paprastai tokių asmenų panaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti leidžia sumažinti nusikalstamos veiklos organizatorių rizikas ir išlaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-258-788/2022). Nukentėjusiųjų išnaudojimas vagystėms daryti konstatuotas, pavyzdžiui, kasacinėje

nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018: Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pateiktas dėl išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti, o ne išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, todėl vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių nustatymas neįeina į nagrinėjamos bylos kaltinimo turinį, ir šių požymių nustatymas nagrinėjamai bylai nereikalingas, nes išnaudojimo tikslas siejamas su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms daryti, iš jų kaltininkai pelnėsi perimdami vogtas prekes ir jas gabendami į Lietuvą bei pelningai realizuodami. <...> nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį. Kitoje byloje konstatuota, kad nukentėjusieji buvo įtraukiami į telefoninio sukčiavimo veiklą: Nustatyta, kad S. Ž. ir M. Z., atliekančių bausmę pataisos namuose, nurodymu laisvėje veikiantys bendrininkai M. A. ir K. Š. surasdavo asmenų, kurie sutikdavo su jų pasiūlymu dirbti užsienyje, tačiau nuslėpdavo nuo jų tai, kad jie bus įtraukiami į telefoninio sukčiavimo veiklą – pinigų rinkimą iš apgautų asmenų. Verbuojami asmenys, neturėdami uždarbio ir pajamų, sutikdavo su „darbo“ pasiūlymu, nes jiems buvo žadamas uždarbis ir visų pragyvenimo užsienyje išlaidų apmokėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022). Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-489/2019 kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti išnaudoję asmenys negali būti pripažinti tik jų bendrininkais: Nuteistųjų bendri tyčiniai veiksmai organizuojant ir siunčiant nukentėjusiuosius vogti užsienio valstybėje padaryti prieš socialiai pažeidžiamus žmones juos verbuojant, išnaudojant vagystėms, iš dalies suvaržant jų laisvę. Tai paneigia galimybę nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti tik kaip vagystes, padarytas bendrininkaujant kartu su nukentėjusiaisiais. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai įvardijo, kokie konkretūs nuteistųjų A. G., M. P. ir M. A. veiksmai patvirtina jų bendrą iniciatyvą suorganizuoti nukentėjusiųjų A. S. ir I. D. kelionę į Jungtinę Karalystę, turint tikslą pasipelnyti iš ten nuvežtų nukentėjusiųjų daromų vagysčių iš parduotuvių. Visų trijų nuteistųjų, veikusių bendrininkų grupe, veiksmai pasireiškė I. D. ir A. S. verbavimu bei gabenimu į Jungtinę Karalystę, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, siekiant, kad nukentėjusieji jų pačių būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti. Tai, kad asmuo sutiko su pasiūlymu įsitraukti į nusikalstamą veiklą, savaime nereiškia, kad tokį asmenį siekiama išnaudoti. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis požymis siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-258-788/2022). Tikslas išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti konstatuojamas tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, 2K-214-976/2023). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-511-788/2015 kasacinės instancijos teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra nustatytas siekis išnaudoti asmenis

nusikalstamoms veikoms daryti: Byloje nėra jokių duomenų, kad E. D. ar kiti asmenys verstų ar ketintų versti nukentėjusiuosius daryti nusikaltimus Vokietijoje. Tiek iš bylos medžiagos, tiek iš kasacinių skundų turinio galima daryti išvadą, kad Vokietijoje esantis asmuo ar asmenys, tikėtina, ketino pasinaudoti nukentėjusiųjų dokumentais, jų vardu sudarinėti fiktyvius sandorius, registruoti verslus, vykdyti prekybą internetu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šioje veikloje turėjo dalyvauti patys nukentėjusieji, to netvirtina ir kasatoriai. Atvirkščiai, iš bylos duomenų galima spręsti, kad pasirašę būtinus dokumentus ir gavę atlygį jie, tikėtina, turėjo grįžti į Lietuvą. Vien tai, kad suklaidintas asmuo sudaro sąlygas kitiems asmenims vykdyti neteisėtą veiklą pasinaudojant jo asmeniniais duomenimis, nelaikytina to asmens išnaudojimu nusikalstamai veikai daryti kaip prekybos žmonėmis požymiu. <...> Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė vienas nukentėjusysis į Vokietiją nebuvo atvykęs, su ten juos laukiančiais asmenimis susitikęs nebuvo, ką ten tektų realiai daryti, konkrečiai nežino. Kasacinių skundų teiginiai, kad nukentėjusieji būtų apgaule verčiami sudaryti sandorius dėl banko sąskaitos atidarymo, atiduoti sąskaitos valdymo įrankius ir kad būtų pasisavinamos socialinės išmokos, patenkančios į šias sąskaitas, yra tik prielaida. Pažymėtina, kad prekybos žmonėmis požymių negalima įrodinėti spėjimais apie tai, kas būtų nutikę užverbuotam asmeniui užsienio valstybėje <...>. Nežinant konkrečiai, kaip būtų elgiamasi su nukentėjusiaisiais Vokietijoje, kokiomis sąlygomis jie būtų ten laikomi ir kokios poveikio priemonės būtų jiems taikomos, kad šie pasirašytų reikiamus dokumentus ir suteiktų kitiems asmenims galimybę naudotis jų asmeniniais duomenimis, kokie žalingi padariniai dėl to jiems galėtų kilti, negalima ir išvada, jog veika padaryta išnaudojimo tikslais, lygiaverčiais prekybos žmonėmis sampratai.

1.3.2.5. Kiti išnaudojimo tikslai Kitokiu išnaudojimu galima pripažinti tik tokias naudojimosi kitu žmogumi formas, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (žr. Apžvalgos išvadų 1.6.1 papunktį). Plečiamasis aiškinimas įtraukiant į prekybos žmonėmis sudėtį vis naujas išnaudojimo sritis be tinkamo pagrindimo neatitinka šio sunkaus nusikaltimo teisinės prasmės ir baudžiamosios teisės paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551-788/2015).

1.4. Nusikalstamos veikos stadijos Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis yra formalioji – baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, o su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565-139/2015, 2K288-648/2018, 2K-93-628/2019, 2K-281-489/2019, 2K-13-719/2020, 2K-165-976/2022). Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018 kasacinis teismas konstatavo, kad nusikalstama veika yra baigta nepriklausomai nuo to, jog dalis

nukentėjusiųjų, supratusios apie teiktinų paslaugų pobūdį, atsisakė dirbti: Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nepagrįstai akcentuojama, kad nukentėjusiosios D. D., S. S., A. M. ir G. Z., supratusios apie teiktinų paslaugų pobūdį, atsisakė dirbti. Teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų – baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, o su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, V. J. ir D. Š. verbavo visas nukentėjusiąsias pagal tą patį nusikalstamą mechanizmą turėdami tikslą išnaudoti jas pornografinio pobūdžio paslaugoms teikti. Nuteistųjų nusikalstama veika BK 147 straipsnio prasme laikytina baigta nuo nukentėjusiųjų verbavimo siekiant įgyvendinti savo nusikalstamus ketinimus pradžios. Todėl V. J. ir D. Š. nusikalstamų veikų kvalifikavimui pagal šį baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės, kad vėliau dalis nukentėjusiųjų nepakluso nuteistųjų valiai ir nepradėjo teikti pornografinio pobūdžio paslaugų. Atvejai, kai taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tikriems pirkėjams siūlomi tariamai išnaudojimui nusikalstamų veikų darymo tikslais užverbuoti asmenys, o kaltininkas tik įsivaizduoja, kad išnaudojimo tikslais perka žmones, kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti BK 147 straipsnyje nurodytą veiką: Nors kasaciniame skunde A. J. nurodo, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotinas išvadas, jog jis pasikėsino įgyti ir gabenti nukentėjusiuosius, tačiau iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio akivaizdu, kad būtent teismų nustatytos ir nuosprendyje bei nutartyje išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. J., veikdamas bendrai kartu su A. S., kėsinosi įgyti ir išgabenti į Vokietiją asmenis, kurie bus išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tikriems pirkėjams siūlomi tariamai išnaudojimui nusikalstamų veikų darymo tikslais užverbuoti asmenys, o kaltininkas tik įsivaizduoja, kad išnaudojimo tikslais perka žmones, nors iš tikrųjų tokios galimybės neturi, kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti BK 147 straipsnyje nurodytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018). Viena iš BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų prekybą žmonėmis kvalifikuojančių aplinkybių – veikos padarymas dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų. Šios kvalifikuojamosios aplinkybės (kaip ir kitų šioje straipsnio dalyje nurodytų) nustatymas lemia pačios veikos priskyrimą labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir atitinkamai griežtesnės sankcijos taikymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-788/2021, 2A-5-719/2023). Prekybos žmonėmis teisinė samprata, kurią sudaro veiksmai, kuriais siekiama įtraukti asmenį į išnaudojimą (verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje ir kt.), savaime suponuoja tokios nusikalstamos veiklos daugiaepizodiškumą ir tęstinumą. Taigi iš pačios prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties išplaukia, kad minėti veiksmai, padaryti net ir prieš kelis nukentėjusiuosius, esant bendrai tyčiai taip veikti, pripažintini

viena tęstine nusikalstama veika, nurodyta BK 147 straipsnio 2 dalyje: <...> byloje nustatyta, kad bendromis bendrininkų pastangomis, piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pažeidžiamu, o prieš kai kuriuos panaudojant ir psichinę prievartą, narkotikams gabenti buvo užverbuoti penki asmenys: I. S., S. P., A. L., A. T. ir G. M. Visi nusikalstamos veiklos epizodai fiksuoti 2014 m. lapkričio mėn. – 2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistieji taikė panašius nukentėjusiųjų kontrolės ir poveikio jiems metodus: įtikinėjo, instruktuodavo, apgyvendindavo, aprūpindavo kelionei būtinomis priemonėmis, duodavo pinigų, pirkdavo lėktuvo bilietus, atveždavo į oro uostus. Iš bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad narkotinių medžiagų kurjerių paieška, verbavimas, jų kontrolė ir rengimas kelionėms buvo nuolatinė ir nenutrūkstama nuteistųjų veikla, atitinkanti bendros tyčios kriterijų. <...> nusikalstama veikla buvo išskaidyta į kelis atskirus nusikaltimus pagal „kelionės“, kuriai buvo verbuojami nukentėjusieji, kriterijų, t. y. verbavimo kiekvienai kelionei faktai buvo kvalifikuojami kaip atskiros nusikalstamos veikos. Pvz., net ir tos pačios nukentėjusiosios I. S. verbavimas skirtingoms kelionėms buvo įvertintas kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos. Konstatuotina, kad šis kriterijus nėra pakankamas prekybos žmonėmis atitikčiai tęstinės veikos požymiams paneigti ir nerodo būtinumo „skaidyti“ nusikalstamos veiklos kvalifikavimą. Tokio būtinumo nerodo ir tai, kad atskiruose verbavimo epizoduose dalyvavo skirtingi bendrininkai (dviem atvejais V. J. ir A. B., kitais dviem atvejais – V. J. ir Ž. C.). Šiame kontekste pažymėtina, kad <...> prekybos žmonėmis teisinė samprata, kurią sudaro veiksmai, kuriais siekiama įtraukti asmenį į išnaudojimą (verbavimas, gabenimas, laikymas nelaisvėje ir kt.), savaime suponuoja tokios nusikalstamos veiklos daugiaepizodiškumą ir tęstinumą. Taigi iš pačios prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties išplaukia, kad minėti veiksmai, padaryti net ir prieš kelis nukentėjusiuosius, esant bendrai tyčiai taip veikti, kvalifikuotini ne kaip atskiros nusikalstamos veikos, o kaip tęstinė nusikalstama veika, nurodyta BK 147 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2021)

1.5. Prekybos žmonėmis santykis su kitais nusikaltimais Prekyba žmonėmis Baudžiamajame kodekse yra apibrėžta kaip sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai. Su tokiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu ir ypatingą dėmesį atskleidžiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstumą. Todėl beatodairiškas šios normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka Baudžiamojo kodekso paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo, nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas nusikalstamas veikas ir nustatant pagrįstas baudžiamosios atsakomybės ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-7-104-719/2021). Prekyba žmonėmis gali apimti tokius nusikaltimus kaip neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 straipsnis), sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai, išskyrus BK 135 straipsnio 2 dalį), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (BK 145 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 straipsnis), kurie atitinka atskirus prekybos žmonėmis požymius, tačiau nėra tokie pavojingi kaip prekyba žmonėmis. Dėl to prekybos žmonėmis bylose reikia įvertinti ir byloje surinktų įrodymų visuma motyvuotai pagrįsti, ar šios veikos yra prekybos žmonėmis požymiai, ar turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos veikos, pagal kitus BK straipsnius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020). Prekybos žmonėmis norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už įvairius sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. BK atskirai nustato atsakomybę už tokias išnaudojimo formas kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis) ar išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020). Tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai – prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos ar prekyba žmonėmis ir išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu kaip realioji sutaptis pagal BK 147 ir 307 arba BK 147 ir 1471 straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-197-1073/2018, 2K-13-719/2020, 2K-7-73-511/2021, 2K131-648/2021). Prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos sutaptis konstatuota, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014: <...> akivaizdu, kad J. M. neteisėti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) ir 307 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėtis. J. M. nusikaltimo prekybos žmonėmis objektyvieji požymiai pasireiškė fizinio smurto ir psichinės prievartos prieš nukentėjusiąsias A. J., R. B. ir S. I. panaudojimu, taip atimant galimybę joms laisva valia pasirinkti, kur dirbti, gabenimu ir laikymu nelaisvėje bei nukentėjusiųjų A. J. ir S. I. pardavimu kitam asmeniui – viešnamio „Love Palace“ valdytojui. Tokius J. M. veiksmus lėmė noras merginas kontroliuoti ir pelnytis iš jų prostitucijos. Pelnymasis iš kitų asmenų prostitucijos reiškėsi nenustatyto dydžio pajamų iš A. J. ir S. I. prostitucijos turėjimu. Teismai, nustatę tokius J. M. veiksmus, jų pobūdį, pastangas pasiekti tikslą – perleisti A. J., R. B. ir S. I. prostitucijai bei pelnytis iš jų prostitucijos, padarė pagrįstą išvadą, kad jis, darydamas abi šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad J. M. suvokė pavojingą nusikaltimų prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos pobūdį ir norėjo taip veikti. Šių nusikalstamų veikų sutaptis konstatuota ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-648/2021: <...> iš byloje nustatytų ir teismų nuosprendžiuose nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo R. T. ir jo bendrininkų neteisėti veiksmai atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų sudėtis. Šiuo atveju prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos objektyvieji požymiai pasireiškė nukentėjusiųjų verbavimu, gabenimu į Austriją prostitucijai, panaudojant apgaulę, pasinaudojant nukentėjusiųjų pažeidžiamumu bei priklausomumu, ir jų prostitucijos organizavimu. Teismai, nustatę tokius R. T. ir jo bendrininkų veiksmus, jų pobūdį, pastangas pasiekti tikslą – išnaudoti nukentėjusiąsias R. Ž. ir N. A. prostitucijai ir pelnytis iš jų prostitucijos, padarė pagrįstą išvadą, kad R. T., darydamas šias nusikalstamas veikas, veikė tiesiogine tyčia. Įrodyta pripažintos bylos aplinkybės patvirtina, kad R. T. suvokė pavojingą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti. Kitoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-278-697/2019 kasacinės instancijos teismas sutiko su nuteistojo argumentais, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnį, o ne pagal BK 307 straipsnį, nes nebuvo nustatyti visi būtinieji prekybos

žmonėmis požymiai: <...> apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. R. verbavimas atitinka BK 147 straipsnio, o ne BK 307 straipsnio dispozicijos turinį. Nors nuteistasis neneigė J. R. verbavimo fakto, tačiau ji nelaikytina prekybos žmonėmis auka, pagal teismų nustatytą šioje byloje verbavimo pobūdį – prostitucijai, nes tam tikrais laikotarpiais ir Lietuvoje J. R. bei A. B. vertėsi prostitucija, į <...> vyko savanoriškai, ten šia veikla užsiėmė legaliai, tuo požiūriu nepatyrė moralinio pažeminimo ar neteisėto išnaudojimo. Prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui sutaptis konstatuota,

pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021: <...> nuteistiesiems A. P., T. Ž., L. P. ir R. M. skirtingu nuosprendyje nurodytu laiku ir sudėtimis veikiant organizuota grupe ir turint tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti, A. P. užverbavo nukentėjusiuosius: panaudodamas apgaulę – D. I., pasinaudodamas pažeidžiamumu ir apgaule – P. K., priklausomumu – E. G., L. P. pasinaudodamas pažeidžiamumu ir apgaule užverbavo D. B. ir R. K. A. P. nupirkus lėktuvo bilietus, D. I., P. K. ir E. G. gabeno į Jungtinės Karalystės miestus, kur apgyvendino A. P. ir T. Ž. bei L. P. parinktose T. Ž. nuomojamose gyvenamosiose patalpose, D. B. ir R. K. iš Niutauno miesto Jungtinėje Karalystėje automobiliu į Halo (Hull) miestą atgabeno L. P. Nesuteikę nukentėjusiesiems žadėto darbo ir šiems neturint lėšų, skaičiuodami skolas už nuomą ir pragyvenimą, nuteistieji sudarė situaciją, kad nukentėjusieji įsiskolintų A. P., T. Ž. ir L. P., taip dėl nukentėjusiųjų priklausomumo įgiję jų laisvę varžančią kontrolę, atsiskaitymo už skolas pretekstu siūlė jiems daryti nusikalstamas veikas – vogti, sukčiauti. Nusikalstamas veikas nesutikusius daryti D. I. ir P. K. išnaudojo priverstiniam darbui, o E. G. – priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms daryti, D. B. ir R. K. – nusikalstamoms veikoms daryti. BK 157 straipsnyje nustatyta atsakomybė už vaiko pirkimą ar pardavimą. BK 157 straipsnyje yra įtvirtinta speciali prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis, nes nukentėjusysis nuo šios veikos gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-511/2019, 2K-93-628/2019, 2K157-976/2019).

2. Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis)

2.1. Objektyvieji požymiai BK 1471 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą. BK 1471 straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-648/2018, 2K-165-976/2022). Priverstinio darbo, kaip ir prekybos žmonėmis, baudžiamosiose bylose svarbus fakto apie atitinkamą poveikį nukentėjusiajam, ribojant jo laisvę, nustatymas. Žmogaus laisvės ribojimas siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021). Objektyvieji išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms požymiai pasireiškia: 1) neteisėtu vertimu žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimu (žr. Apžvalgos 1.2.3 poskyrį) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-648/2018, 2K-42-628/2021, 2K-165-976/2022, 2K-57-788/2022). Išnaudojimas priverstiniam darbui nustatytas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022: <...> abiem nuteistiesiems svarstant, ką su nukentėjusiuoju daryti, nuteistasis M. P. J. nukentėjusiajam R. Č. nurodė, kad jis turi padirbėti pas jo močiutę S. A. T. Įvertinę visą bylos medžiagą, teismai tinkamai nustatė, kad R. Č., būdamas priklausomas nuo nuteistojo M. P. J., pakluso jam ir sutiko dirbti pas jo močiutę už nuteistojo M. P. J. pažadą nurašyti dalį skolos. Tačiau ir M. P. J. nenurodė, kokią skolos dalį nukentėjusysis atidirbo, ir nukentėjusysis R. Č. nedrįso to išsiaiškinti. Šios aplinkybės ir paskesni nuteistųjų veiksmai – fizinio smurto naudojimas, uždarymas rūsyje, apgaulingas nukentėjusiojo įtikinimas, kad jis turi vykti į užsienį dirbti ir atiduoti skolą, laikymas nuteistojo L. O. bute iki kelionės, taip pat paties nukentėjusiojo elgesys – jo baimė, slapstymasis nuo nuteistojo, nuolat vartojant alkoholį, leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir priklausomumu, bauginimais, nuolatiniu spaudimu grąžinti skolą palaužęs nukentėjusiojo R. Č. valią, išnaudojo jį priverstiniam darbui. Kitoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018 kasacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistųjų veiksmai neatitiko išnaudojimo

priverstiniam darbui ar paslaugoms turinio BK 1471 straipsnio prasme: <...> V. J. ir D. Š. nuteisti už tai, kad jie užverbavo nukentėjusiąsias, turėdami konkretų tikslą, kad jos teiktų pornografinio pobūdžio paslaugas prieš interneto kamerą, taip būtų gaminami pornografinio turinio dalykai ir gaunama materialinė nauda. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal BK 147 straipsnio dispoziciją, įstatymų leidėjas atskirai išskiria, kokiu tikslu gali būti vykdoma prekyba žmonėmis – siekiant išnaudoti pornografijai ar priverstiniam darbui. Šiuo atveju nukentėjusiųjų išnaudojimas pornografijai ir buvo pagrindinis nuteistųjų nusikalstamas tikslas. <...> pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiosios taip pat buvo išnaudojamos priverstiniam darbui. Kaltinime aplinkybės, pagrindžiančios išnaudojimą priverstiniam darbui, V. J. ir D. Š. nebuvo inkriminuotos. Teismai nenustatė, kad nukentėjusiosios teikė pornografinio pobūdžio paslaugas tokiomis sąlygomis, kurios būtų apribojusios jų laisvę pasitraukti iš tokios veiklos (nukentėjusiosios nebūtų turėjusios jokio kito pasirinkimo ar šis pasirinkimas būtų buvęs labai apribotas, išskyrus veikti pagal nuteistųjų valią), pavyzdžiui, nukentėjusiosioms buvo apribota judėjimo laisvė užrakinant bute ir neleidžiant iš jo išeiti, jos buvo kitaip nuolat kontroliuojamos, taip verčiamos teikti pornografinio pobūdžio paslaugas ir pan. Taigi nuteistųjų veiksmai šiuo atveju neatitinka išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms turinio BK 1471 straipsnio prasme. Nustatant, ar asmuo buvo neteisėtai verčiamas dirbti (teikti paslaugas), būtina įvertinti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022).

2.2. Vergijos ar kitos nežmoniškos sąlygos BK 1471 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – vertimas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitomis nežmoniškomis sąlygomis. Baudžiamajame įstatyme nėra detalizuota, kokios sąlygos BK 1471 straipsnio 2 dalies prasme laikomos nežmoniškomis, šis požymis yra vertinamasis. Ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-773-511/2021, 2K-42-628/2021, 2K-57-788/2022). Aiškinant darbo nežmoniškomis sąlygomis sąvoką, atkreiptinas dėmesys į savo turiniu analogiškos ypatingai išnaudojamo darbo sąlygų sąvokos apibrėžimą, pateiktą 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/52/EB, kuria nustatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio i punktą, ypatingai išnaudojamo darbo sąlygos – tai darbo sąlygos, įskaitant tas sąlygas, kurios atsiranda dėl diskriminacijos dėl lyties ar kitų priežasčių, kai yra labai didelė disproporcija, palyginti su teisėtai dirbančių darbuotojų darbo sąlygomis, ir kai jos, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojų sveikatai bei saugai ir yra nesuderinamos su žmogaus orumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-42-628/2021, 2K-57-788/2022). Tam, kad galima būtų taikyti BK 1471 straipsnio 2 dalyje nustatytą požymį, turėtų būti nustatytas faktas, kad nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-42628/2021, 2K-57-788/2022). Ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-42-628/2021, 2K-57-788/2022). Vertimas dirbti nežmoniškomis sąlygomis konstatuotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021: D. I. pradėjus dirbti A. P. parduotuvėje, jo laisvė pasirinkti darbą ir gyvenamąją vietą buvo iš dalies suvaržyta. Nors darbas nebuvo sunkus, tačiau jis turėjo dirbti po 10 valandų per dieną be poilsio dienų, gyvendamas toje pačioje parduotuvėje. Tuo tarpu D. I. gyvenimo ten sąlygos buvo nesuderinamos su žmogaus orumu, jos nesuteikė jam galimybių patenkinti būtinus žmoniškuosius poreikius – normalų miegą, pavalgymą, gamtinių reikalų atlikimą, jis nuteistųjų buvo žeminamas. Už parduotuvės neatidarymą buvo sumuštas T. Ž., o kitą dieną A. P. dėl to iš jo pasityčiojo. Tokias priverstinio darbo sąlygas teismai pagrįstai laikė nežmoniškomis. Kitoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022 kasacinis teismas konstatavo, kad nors nukentėjusiųjų darbo ir (pra)gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos, tačiau tokių sąlygų negalima prilyginti nežmoniškoms BK 1471 straipsnio

2 dalies prasme: Iš byloje esančių nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie į darbą keldavosi įprastai 5–6 valandą ryto ir grįždavo į gyvenamąją vietą apie 19–20 valandą. Dauguma nukentėjusiųjų parodė, kad per dieną nueidavo 15–20 kilometrų ir išdalydavo 1000–1200 skrajučių. Kai kuriems nukentėjusiesiems už darbą buvo mokama 20 svarų sterlingų per savaitę, kitiems – 50 ir daugiau, iš šios sumos dar būdavo išskaičiuojami 3 svarai sterlingų už dujas. Taip pat buvo stengiamasi riboti nukentėjusiųjų bendravimą su artimaisiais ir draugais (atjungiamas internetas, ribojamas naudojimasis telefonu), netinkamai atlikę darbą nukentėjusieji būdavo drausminami fizinėmis bausmėmis ir panaudojant psichologinį smurtą, grasinimus. Visos šios aplinkybės išdėstytos skundžiamuose teismų sprendimuose. Sutiktina su kasacinio skundo pozicija, kad nukentėjusieji žinojo, kokį darbą jiems teks dirbti ir kad jis nebus fiziškai lengvas. Vidutiniškai nueinamas 15–20 kilometrų atstumas yra didelis, tačiau skrajučių dalijimo veiklos specifika yra būtent tokia ir nukentėjusieji, kaip ir nustatyta teismų, važiavo dirbti būtent tokio darbo. Nors nukentėjusieji ir dirbdavo ilgą laiką, tačiau iš jų parodymų matyti, kad dauguma jų gaudavo laisvadienių (vieną, du per mėnesį), o ir darbo metu kai kurie nukentėjusieji laiką leisdavo parke, nedirbdavo, skrajutes išmesdavo, tiesiog vaikščiodavo mieste ir t. t. Nukentėjusiesiems už darbą, nors ir nedidelis, buvo mokamas atlyginimas (20–50 svarų sterlingų per savaitę). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusieji būtų gyvenę antisanitarinėmis sąlygomis, nešildomoje, drėgnoje patalpoje, nebūtų turėję galimybių nusiprausti, pasigaminti maisto, neturėtų galimybės išsimiegoti ar pan. Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad nukentėjusiųjų darbo ir (pra)gyvenimo sąlygos iš tiesų buvo sudėtingos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti prilyginamos nežmoniškoms sąlygoms BK 147(1) straipsnio 2 dalies prasme.

2.3. Subjektyvieji požymiai: kaltė BK 1471 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – paprastai pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad panaudodamas vieną iš alternatyvių nusikaltimo padarymo būdų neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-42-628/2021, 2K-165-976/2022).

3. Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis (BK 1472 straipsnis)

3.1. Objektyvieji požymiai BK 1472 straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už naudojimąsi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis. Naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis kriminalizavimas baudžiamajame įstatyme sietinas su 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (toliau – Konvencija) bei 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, (toliau – Direktyva) įgyvendinimu. Konvencijos 19 straipsnyje pavadinimu „Naudojimosi aukos paslaugomis kriminalizavimas“ nustatyta, kad šalys svarsto galimybę priimti teisės aktus ar kitas priemones, būtinas pagal jų vidaus teisę pripažinti nusikaltimais naudojimąsi paslaugomis, kurios yra išnaudojimo objektas, t. y. susijusiomis su prekyba žmonėmis, žinant, kad asmuo yra prekybos žmonėmis auka. Direktyvos 18 straipsnio pavadinimu „Prevencija“ 4 dalyje reglamentuojama, jog stabdydamos paklausą ir taip siekdamos, kad prekybos žmonėmis prevencija ir kova su ja taptų veiksmingesnė, valstybės narės svarsto galimybę imtis priemonių, kad nusikalstama veika būtų laikoma naudojimasis paslaugomis, kurios laikomos išnaudojimu (kaip su prekyba žmonėmis susijusi nusikalstama veika), žinant, kad jas teikiantis asmuo yra su prekyba žmonėmis susijusios nusikalstamos veikos auka. Taigi šių tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų paskirtis – siekti, kad naudojimasis paslaugomis, kurios teikiamos kaip prekybos žmonėmis pasekmė, būtų baudžiamas, taip kartu bandant atgrasyti asmenis naudotis išnaudojimu paremtomis paslaugomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Objektyviai BK 1472 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudojasi nukentėjusiojo darbu ar teikiamomis paslaugomis, kai nukentėjusysis atlieka darbą ar teikia paslaugas, nes prieš jį išnaudojimo tikslais buvo panaudotas vienas iš BK 147 straipsnyje nurodytų būdų (žr. Apžvalgos 1.2.3 poskyrį) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288-648/2018, 2K-9-689/2019). Dėl to kaltininkui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį sietina su naudos, kurią teikia prekybos žmonėmis auka savo darbu ar paslauga, gavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018).

3.2. Subjektas BK 1472 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektas yra su prekybos žmonėmis nusikaltimo (BK 147 straipsnis) darymu nesusijęs trečiasis asmuo, kuris

naudojasi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis, t. y. klientas: Analizuodama tiek tarptautinio pobūdžio teisės aktus, tiek BK 1472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismui, kad šios nusikalstamos veikos subjektas yra ne asmuo, kuris užsiima prekyba žmonėmis ir gauna iš jos kažkokią naudą, o su prekyba žmonėmis, kaip nusikalstamos veikos darymu, nesusijęs trečiasis asmuo, kuris naudojasi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis, t. y. klientas. Nagrinėjamoje byloje nuteistiesiems inkriminuotos šios nusikalstamos veikos aplinkybės aprašytos kartu su kitų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje, 1471 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 1 dalyje, aplinkybėmis. Pagal kaltinimą, nuteistieji neteisėtai vertė nukentėjusiąsias teikti pornografinio pobūdžio paslaugas ir naudojosi jų paslaugomis, gaudami už nukentėjusiųjų darbą nenustatyto dydžio atlygį iš pornografinio pobūdžio interneto svetainės administracijos. Taigi V. J. ir D. Š. inkriminuotas naudojimasis nukentėjusiųjų paslaugomis gaunant atlygį iš interneto svetainės administracijos iš esmės vertintinas kaip prekybos žmonėmis verčiant nukentėjusiąsias teikti pornografinio pobūdžio paslaugas tretiesiems asmenims (klientams) tąsa. Šia prasme nuteistieji, kaip BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektai, nelaikytini papildomai BK 1472 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektais. Tokios išvados nepaneigia, kad, pasak nukentėjusiosios P. C. ir jos atstovo, V. J. ir D. Š. naudojosi sukurtais pornografinio turinio dalykais, nes šiuo atveju vien tokio pobūdžio veiksmų padarymas neturi įtakos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018).

3.3. Subjektyvieji požymiai: kaltė Subjektyvioji nusikaltimo – naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis – sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad tokiu darbu ar paslaugomis naudojasi, ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-689/2019). BK 1472 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ir papildomi subjektyviąją nusikaltimo pusę apibūdinantys požymiai: kaltininko žinojimas arba galėjimas ir turėjimas žinoti, kad nukentėjusio asmens laisva valia yra palaužta panaudojus fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-689/2019). Išvados

1. Prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis):

1.1. Prekyba žmonėmis tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje traktuojama kaip vergijos forma ir pripažįstama šiurkščiu žmogaus teisių pažeidimu (žr. Apžvalgos 800 psl.).

1.2. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai, kurių objektas yra žmogus ir kuriais siekiama išnaudoti tą žmogų (žr. Apžvalgos 800 psl.).

1.3. Inkriminuojant prekybą žmonėmis, kiekvienu atveju turi būti nustatyti ir įrodyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai: asmens laisvės ribojimas; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulė ir kt.); tyčia ir veikos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimą (žr. Apžvalgos 801 psl.).

1.4. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnyje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoris), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta forma (žr. Apžvalgos 801 psl.).

1.4.1. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei ir veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas tik nustačius, jog veika priešinga žmogaus laisvei (žr. Apžvalgos 801 psl.).

1.4.2. Asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole (žr. Apžvalgos 801 psl.).

1.4.3. Kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti atitinkamo poveikio faktą nukentėjusiajam, siekiant suvaržyti jo laisvę. Toks poveikis gali būti padaromas bent vienu ar keliais iš BK 147 straipsnyje nurodytų alternatyvių būdų (žr. Apžvalgos 802 psl.).

1.4.4. Asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama tiek kaip fizinė laisvė (galimybė judėti, pasirinkti buvimo vietą), tiek kaip valios laisvė (asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų) (žr. Apžvalgos 803 psl.).

1.4.5. Kadangi asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei, BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė (žr. Apžvalgos 803 psl.).

1.4.6. Nukentėjusio asmens sutikimas būti išnaudojamam nešalina baudžiamosios atsakomybės už prekybą žmonėmis. Toks sutikimas, duotas panaudojant prievartą, grasinimus, piktnaudžiaujant asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, panaudojant apgaulę, negali būti laikomas savanorišku (žr. Apžvalgos 803 psl.).

1.4.7. Asmens pardavimas, kitoks perleidimas ar įgijimas – tai nusikalstamas sandoris, kuris sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu nukentėjęs asmuo perleidžiamas iš vieno asmens kontrolės kito asmens kontrolei (žr. Apžvalgos 804 psl.).

1.4.8. Prekyba žmonėmis nėra apribota nukentėjusių asmenų išvežimu į užsienį. Nusikalstami sandoriai dėl žmonių išnaudojimo gali būti sudaromi ir vienos valstybės ribose (žr. Apžvalgos 804 psl.).

1.4.9. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn (žr. Apžvalgos 804 psl.).

1.4.9.1. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiojo valios palenkimą ir sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jo išnaudojimą (žr. Apžvalgos 804 psl.).

1.4.9.2. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (žr. Apžvalgos 805 psl.).

1.4.9.3. Verbavimas gali vykti įdedant skelbimus laikraščiuose ar internete, per neformalius tinklus, specialius agentus (profesionalius verbuotojus), turizmo, įdarbinimo ar mokslo užsienyje agentūras ir kt. (žr. Apžvalgos 806 psl.).

1.4.9.4. Nors skelbimų įdėjimas gali būti vertinamas kaip viena iš verbavimo veiksmo sudėtinių dalių, jo pirminis etapas, tačiau vien tik skelbimų įdėjimo fakto nepakanka konstatuoti, kad buvo atlikti verbavimo veiksmai. Būtina atsižvelgti į tokių skelbimų turinį, tolesnius kaltininkų veiksmus su nukentėjusiaisiais, susisiekusiais dėl tokių skelbimų ir pan. (žr. Apžvalgos 806 psl.).

1.4.10. Gabenimas kaip prekybos žmonėmis veika apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu (žr. Apžvalgos 807 psl.).

1.4.10.1. Gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį. Prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą (žr. Apžvalgos 807 psl.).

1.4.10.2. Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu (žr. Apžvalgos 807 psl.).

1.4.10.3. Konstatuojant gabenimo kaip prekybos žmonėmis požymį nebūtina nustatyti, kad pats kaltininkas tiesiogiai atliktų nukentėjusiųjų pervežimą, plukdymą, skraidinimą ar pan., – pakanka nustatyti, kad kaltininkas kontroliavo asmenų transportavimą (žr. Apžvalgos 807 psl.).

1.4.11. Prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste asmens laikymas nelaisvėje – tai išnaudojimo tikslais atliekamas žmogaus laisvės apribojimas, kuris gali pasireikšti tiek apribojant žmogaus judėjimą erdvėje (pavyzdžiui, uždarant žmogų kokioje nors patalpoje), tiek atimant galimybę jam daryti kūno judesius (pavyzdžiui, surišant žmogų) arba pasirinkti savo buvimo vietą (žr. Apžvalgos 808 psl.).

1.4.12. Atskiri prekybos žmonėmis padarymo būdai yra fizinio smurto, grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. Vertinant šiuos prekybos žmonėmis padarymo būdus, svarbu nustatyti, jog jie buvo panaudoti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš BK 147 straipsnyje nurodytų formų (žr. Apžvalgos 808 psl.).

1.4.12.1. Nenustačius tikslo išnaudoti, veikos kvalifikavimas pagal BK 147 straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas galimybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) (žr. Apžvalgos 808 psl.).

1.4.12.2. Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų pasekmių (žr. Apžvalgos 809 psl.).

1.4.12.3. Grasinimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (pavyzdžiui, gestais, mimika, rėkimu, ginklo, peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios aplinkos sukūrimu). Prekybos žmonėmis atveju nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems arba kitiems žmonėms (žr. Apžvalgos 809 psl.).

1.4.13. Pasinaudojimas priklausomumu – tai specifinė psichinės prievartos rūšis, kai nukentėjusiajam tiesiogiai arba užuominomis leidžiama suprasti, jog norėdamas išvengti tam tikrų neigiamų pasekmių jis turi paklusti kaltininko valiai (žr. Apžvalgos 809 psl.).

1.4.13.1. Prekybos žmonėmis atvejais tai gali būti priklausomumas, kylantis tiek iš teisinių, tiek ir iš faktinių santykių, kai vieno žmogaus gerovė ar padėtis priklauso nuo kito žmogaus (žr. Apžvalgos 809 psl.).

1.4.13.2. Pasinaudojimas priklausomumu gali pasireikšti ir kaip piktnaudžiavimas asmens laisvę varžančia padėtimi, pavyzdžiui, atėmus tapatybės dokumentus, kelionės bilietus, kitokius svarbius dokumentus, kuriais iš esmės apribojama nukentėjusiojo judėjimo galimybė (žr. Apžvalgos 809 psl.).

1.4.13.3. Pasinaudojimas priklausomumu gali būti konstatuotas ir tada, kai nukentėjusysis, siekiant jo išnaudojimo, kaltininko veiksmais paverčiamas skolininku ir dėl to tampa nuo kaltininko priklausomas (žr. Apžvalgos 810 psl.).

1.4.14. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis, – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti (žr. Apžvalgos 810 psl.).

1.4.14.1. Pažeidžiamumas – tai bet kokia situacija, kai asmuo, kurio padėtis yra sunki, skatinamas duoti sutikimą būti išnaudojamas. Pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies – tiek fizinis, psichologinis, emocinis, susijęs su santykiais šeimoje, socialinis ar ekonominis, gali apimti nesaugų ar nelegalų aukos statusą, ekonominę priklausomybę ar sveikatos būklę (žr. Apžvalgos 811 psl.).

1.4.14.2. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą neretai nulemia ne kuri nors viena, o bent kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios atsisakymą priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (žr. Apžvalgos 811 psl.).

1.4.14.3. Nustatant piktnaudžiavimą aukos pažeidžiamumu, vertinama ne tik nukentėjusiųjų faktinė padėtis, bet ir išnaudojimo, į kurį jie įtraukiami, turinys bei pasekmės jų likimui, taip pat visos kitos priežastys, paskatinusios priimti piktavališką pasiūlymą (žr. Apžvalgos 812 psl.).

1.4.14.4. Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė esant sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas (žr. Apžvalgos 813 psl.).

1.4.15. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą (žr. Apžvalgos 814 psl.).

1.4.15.1. Apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir prekyboje žmonėmis turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima sau nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Apgaulė gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu (pavyzdžiui, teigiama, kad auka vežama dirbti viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti) arba tam tikrų aplinkybių nutylėjimu (pavyzdžiui, auka žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nustoti verstis prostitucija). Kaltininko panaudota apgaulė turi turėti lemiamą įtaką nukentėjusiajam priimant jam žalingą sprendimą (žr. Apžvalgos 814 psl.).

1.4.15.2. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas aukos ir kaltininko susitarimu. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, turėjusių įtakos žmogaus apsisprendimui sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis (žr. Apžvalgos 814 psl.).

1.5. Prekyba žmonėmis padaroma tiesiogine tyčia (žr. Apžvalgos 815 psl.).

1.6. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimu vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis;

2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms; 3) priverstinei, fiktyviai santuokai; 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą;

5) nusikalstamai veikai daryti; 6) kitais išnaudojimo tikslais (žr. Apžvalgos 815 psl.).

1.6.1. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei jo orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (žr. Apžvalgos 816 psl.).

1.6.2. Asmens veiksmams kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnį pakanka fakto, kad asmuo suvokia, jog atlieka veiksmus, kuriais siekiama žmogų įtraukti į išnaudojimą (žr. Apžvalgos 816 psl.).

1.6.3. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad įtraukimas į prostituciją ar pelnymasis iš kito asmens prostitucijos būtų draudžiami toje valstybėje, kur tai ketinama daryti. Pakanka fakto, jog prekiaujant žmonėmis siekiama, kad nukentėję asmenys užsiimtų prostitucija ar iš šios prostitucijos pelnytųsi kitas asmuo (žr. Apžvalgos 817 psl.).

1.6.4. Priverstinė santuoka suprantama kaip santuoka, kuriai viena ar abi šalys asmeniškai neišreiškė savo laisvo sutikimo (žr. Apžvalgos 818 psl.).

1.6.5. Priverstinė ir fiktyvi santuoka nėra tapačios sąvokos. Fiktyvi santuoka paprastai apibūdinama kaip teisiškai įforminta santuoka, sudaryta asmenims neturint ketinimo sukurti santuokinių santykių ir gyventi kaip sutuoktiniams (žr. Apžvalgos 818 psl.).

1.6.6. Prekybos žmonėmis atveju vienas ar abu iš santuoką sudarančių asmenų (dėl aplinkybių visumos, kitų asmenų nusikalstamų veiksmų ir kt.) neturi laisvės pasirinkti sau priimtiną elgesio variantą, todėl sutikimas sudaryti santuoką neatspindi jų tikrosios valios, o jos sudarymas yra siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (žr. Apžvalgos 818 psl.).

1.6.7. Tam, kad priverstinės ar fiktyvios santuokos sudarymas būtų pripažintas prekyba žmonėmis, turi būti nustatyti visi kiti būtinieji šios veikos požymiai (žr. Apžvalgos 819 psl.).

1.6.8. Priverstinis ar privalomasis darbas apibrėžtas kaip bet koks darbas ar tarnyba, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla ribojimu (žr. Apžvalgos 819 psl.).

1.6.8.1. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip išnaudojimas priverstiniam darbui, būtina vertinti tiek patį sandorį prekybos žmonėmis prasme, tiek veikos padarymo būdą, tiek ir pačią išnaudojimo sritį (žr. Apžvalgos 820 psl.).

1.6.8.2. Paties išnaudojimo priverstiniam darbui faktas nėra prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymis ir gali būti pagrindas taikyti kitą BK straipsnį (pavyzdžiui, 1471 straipsnį), tačiau išnaudojimo aplinkybių nustatymas tokio pobūdžio bylose yra svarbus, nes leidžia spręsti apie išnaudojimo tikslo buvimą verbuojant asmenis, juos gabenant, laikant nelaisvėje ar atliekant kitus kaltinamiesiems pagal BK 147 straipsnį inkriminuotus veiksmus (žr. Apžvalgos 820 psl.).

1.6.9. Išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (pavyzdžiui, darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus) (žr. Apžvalgos 820 psl.).

1.6.9.1. Tai, kad asmuo sutiko su pasiūlymu įsitraukti į nusikalstamą veiklą, savaime nereiškia, kad tokį asmenį siekiama išnaudoti. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis požymis siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (žr. Apžvalgos 821 psl.).

1.6.9.2. Tikslas išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti konstatuojamas tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (žr. Apžvalgos 822 psl.).

1.6.10. Kitokiu išnaudojimu galima pripažinti tik tokias naudojimosi kitu žmogumi formas, kurios pasižymi tokiu pavojingumu, kuris šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotoje visuomenėje pripažįstamomis taisyklėmis (žr. Apžvalgos išvadų 1.6.1 papunktį). Plečiamasis aiškinimas įtraukiant į prekybos žmonėmis sudėtį vis naujas išnaudojimo sritis be tinkamo pagrindimo neatitinka šio sunkaus nusikaltimo teisinės prasmės ir baudžiamosios teisės paskirties (žr. Apžvalgos 822 psl.).

1.7. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis yra formalioji – baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, o su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (žr. Apžvalgos 823 psl.).

1.8. Atvejai, kai taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tikriems pirkėjams siūlomi tariamai išnaudojimui nusikalstamų veikų darymo tikslais užverbuoti asmenys, o kaltininkas tik įsivaizduoja, kad išnaudojimo tikslais perka žmones, kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti BK 147 straipsnyje nurodytą veiką (žr. Apžvalgos 823 psl.).

1.9. Prekyba žmonėmis gali apimti tokius nusikaltimus kaip neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 straipsnis), sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai, išskyrus BK 135 straipsnio 2 dalį), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (BK 145 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148 straipsnis), kurie atitinka atskirus prekybos žmonėmis požymius, tačiau nėra tokie pavojingi kaip prekyba žmonėmis. Dėl to prekybos žmonėmis bylose reikia įvertinti ir byloje surinktų įrodymų visuma motyvuotai pagrįsti, ar šios veikos yra prekybos žmonėmis požymiai, ar turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos veikos, pagal kitus BK straipsnius (žr. Apžvalgos 825 psl.).

1.9.1. Prekybos žmonėmis norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už įvairius sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. BK atskirai nustato atsakomybę už tokias išnaudojimo formas kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis) ar išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis) (žr. Apžvalgos 825 psl.).

1.9.2. Tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai – prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos ar prekyba žmonėmis ir išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu kaip realioji sutaptis pagal BK 147 ir 307 arba BK 147 ir 1471 straipsnius (žr. Apžvalgos 825 psl.).

1.9.3. BK 157 straipsnyje nustatyta atsakomybė už vaiko pirkimą ar pardavimą. BK 157 straipsnyje yra įtvirtinta speciali prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis, nes nukentėjusysis nuo šios veikos gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų (žr. Apžvalgos 826 psl.).

2. Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (BK 1471 straipsnis):

2.1. BK 1471 straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios (žr. Apžvalgos 827 psl.).

2.1.1. Priverstinio darbo, kaip ir prekybos žmonėmis, baudžiamosiose bylose svarbus fakto apie atitinkamą poveikį nukentėjusiajam, ribojant jo laisvę, nustatymas (žr. Apžvalgos 827 psl.).

2.1.2. Žmogaus laisvės ribojimas siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (žr. Apžvalgos 827 psl.).

2.2. Objektyvieji išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms požymiai pasireiškia: 1) neteisėtu vertimu žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimu (žr. Apžvalgos 827 psl.).

2.3. Nustatant, ar asmuo buvo neteisėtai verčiamas dirbti (teikti paslaugas), būtina įvertinti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas panaudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą (žr. Apžvalgos 828 psl.).

2.4. BK 1471 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – vertimas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitomis nežmoniškomis sąlygomis. Baudžiamajame įstatyme nėra detalizuota, kokios sąlygos BK 1471 straipsnio 2 dalies prasme laikomos nežmoniškomis, šis požymis yra vertinamasis. Ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes (žr. Apžvalgos 828 psl.).

2.5. Tam, kad galima būtų taikyti BK 1471 straipsnio 2 dalyje nustatytą požymį, turėtų būti nustatytas faktas, kad nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių (žr. Apžvalgos 828 psl.).

2.6. BK 1471 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – paprastai pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad panaudodamas vieną iš alternatyvių nusikaltimo padarymo būdų neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, ir nori taip veikti (žr. Apžvalgos 830 psl.).

3. Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis (BK 1472 straipsnis):

3.1. Objektyviai BK 1472 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudojasi nukentėjusiojo darbu ar teikiamomis paslaugomis, kai nukentėjusysis atlieka darbą ar teikia paslaugas, nes prieš jį išnaudojimo tikslais buvo panaudotas vienas iš BK 147 straipsnyje nurodytų būdų. Dėl to kaltininkui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1472 straipsnio 1 dalį sietina su naudos, kurią teikia prekybos žmonėmis auka savo darbu ar paslauga, gavimu (žr. Apžvalgos 830 psl.).

3.2. BK 1472 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektas yra su prekybos žmonėmis nusikaltimo (BK 147 straipsnis) darymu nesusijęs trečiasis asmuo, kuris naudojasi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis, t. y. klientas (žr. Apžvalgos 831 psl.).

3.3. Subjektyvioji nusikaltimo – naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis – sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad tokiu darbu ar paslaugomis naudojasi, ir nori taip veikti (žr. Apžvalgos 831 psl.).

3.4. BK 1472 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ir papildomi subjektyviąją nusikaltimo pusę apibūdinantys požymiai: kaltininko žinojimas arba galėjimas ir turėjimas žinoti, kad nukentėjusio asmens laisva valia yra palaužta panaudojus fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus (žr. Apžvalgos 831 psl.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupė Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2024 m. lapkričio 21 d. pasitarime pritarta skelbti biuletenyje „Teismų praktika“ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS ŽT–C–61