Teisės normų konkurencija panaikinant užsieniečiui išduotą leidimą gyventi

Klausimas

Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose įtvirtintų teisės normų konkurencijos, sprendžiant užsieniečiui išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo klausimą

Suformuluota taisyklė

Dėl užsieniečio, kurio leidimas gyventi Lietuvoje naikinamas, teisės būti išklausytam 1. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 punktas), taip pat jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

Atsižvelgiant į teisės normų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose, konkurencijos teisinę padėtį, kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis (29 punktas).

Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad Migracijos departamentui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad užsienietis, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir bendrovės, į kurią jis atvyksta dirbti tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (30 punktas).

Vis dėlto, dėl Migracijos departamento padarytos teisės klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, skundžiamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, jei jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu). Aplinkybė, kad administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, teismo pripažintu netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą (32 punktas).

2. Teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (34 punktas).

Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta. Teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu (35 punktas).

Sprendimai panaikinti leidimą, išduotą darbo pagrindu, yra priimami asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu, ir tokio apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusi punkto redakcija). Tai reiškia, kad pateikus motyvuotą skundą dėl leidimo gyventi panaikinimo, šis sprendimas nedelsiant nebetaikomas ir pradedamas įprastas procesas, per kurį gali būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam, todėl pareiškėjo teisės būti išklausytam esmė nėra paveikiama (36 punktas).

Siekiant užtikrinti veiksmingą asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad jis galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Vis dėlto, kai tokiomis aplinkybėmis asmuo nesiremia ir jų bylą nagrinėjantiems teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, nenurodo, nėra pagrindo manyti, kad sudarius galimybę pateikti paaiškinimus iš anksto, būtų pasiektas kitas rezultatas. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių asmens situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų jo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (37 punktas).

*** Byloje nagrinėtas ginčas, kilęs dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustačius, kad pareiškėjui buvo mokamas mažesnis, nei buvo nurodyta, darbo užmokestis (7 punktas).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes padaryta išvada, kad Migracijos departamentas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje šios nuostatos ginčijamame sprendime jis privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą (31 punktas).

Vis dėlto, nagrinėtu atveju nustatyta, jog Migracijos departamentas neturėtų diskrecijos ginčo klausimu priimti kitokį sprendimą ir galėtų priimti tik tokį sprendimą, kuris pareiškėjui iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir nagrinėtas administracinis sprendimas. Be to, administracinis sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvoje buvo pagrįstas keliais savarankiškais motyvavimo ramsčiais, nepaisant to, kad jų faktinis pagrindas sutapo. Nustatęs, kad pareiškėjas negauna nustatyto dydžio darbo užmokesčio, be anksčiau išnagrinėto teisinio pagrindo, Migracijos departamentas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis dėl pakankamų pragyvenimo lėšų stokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas iš šių pagrindų atskirai buvo pakankamas administracinio sprendimo teisėtumui pagrįsti, nes minėtieji pagrindai yra savarankiški, o ne kumuliatyvūs. Todėl Migracijos departamento padaryta teisės klaida, turinti įtakos tik vienam iš ginčyto administracinio sprendimo motyvavimo ramsčių, negalėjo būti pakankama sprendimo panaikinimui, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos ginčyto administracinio sprendimo teisėtumui. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad netinkamas ginčyto sprendimo motyvas, susijęs su tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, sudaro pagrindą panaikinti šį sprendimą, atmesti kaip nepagrįsti (32–33 punktai).

Teikdamas argumentus dėl teisės būti išklausytam neįgyvendinimo Migracijos departamente, pareiškėjas nesirėmė jo atvejį individualizuojančiomis aplinkybėmis ir jų bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams nenurodė. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Įvertinus nagrinėto atvejo aplinkybes, nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto (37 punktas).

Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas (40 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 48 (2024 m. liepa–gruodis).