Sąlygos, kuriomis LGBT bendruomenės nariai gali pasinaudoti tarptautine apsauga

Klausimas

Dėl sąlygų, kuriomis LGBT bendruomenės nariai gali pasinaudoti tarptautine apsauga

Suformuluota taisyklė

Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 m. liepos 28 d. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei jos 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso (toliau abu kartu – Ženevos konvencija), Europos Sąjungos bei nacionaliniu reglamentavimu pirmiausiai yra siekiama identifikuoti asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos. Todėl tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyta pareiga kiekvieną atvejį įvertinti individualiai, atsižvelgiant į su juo konkrečiai susijusių aplinkybių visumą – situaciją kilmės šalyje prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo metu, tarptautinės apsaugos prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes bei patirtis kilmės šalyje, ir šių duomenų pagrindu daryti išvadas dėl to, ar prieš tarptautinės apsaugos prašytoją kilmės valstybėje (galbūt) buvo vykdomi veiksmai (arba tokių veiksmų nebuvo, nors valstybė turėjo pareigą aktyviai veikti), savo prigimtimi prilygintini persekiojimui arba didelei žalai Direktyvos 2011/95/ES 9 ir 15 straipsnių prasme. Tam, kad atitinkami kilmės valstybės veiksmai ar jų nebuvimas būtų laikomi tokiais, dėl kurių asmeniui galėtų būti suteikiamas prieglobstis arba papildoma apsauga, tarp tokių veiksmų (neveikimo) ir persekiojimo priežasčių privalo egzistuoti priežastinis ryšys, o patys persekiojimo veiksmai (neveikimas) savo pobūdžiu, dažnumu ar intensyvumu turi būti tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą (29 punktas).

Tokiu pažeidimu potencialiai gali būti laikomos situacijos, kai nepaisoma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje bei 7 straipsnyje įtvirtinto kankinimų ir žiauraus, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio ar baudimo draudimo, draudimo laikyti asmenį vergijoje ar nelaisvėje, taip pat draudimo nuteisti už veikas, kurios jų padarymo momentu pagal vidaus bei tarptautinę teisę nebuvo laikomos nusikaltimais, kadangi nukrypti nuo šių Konvencijoje įtvirtintų teisių expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) draudžia Konvencijos 15 straipsnio 2 dalies nuostatos (30 punktas).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamoje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tai, kad seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti asmens priklausymą tam tikrai socialinei grupei, taip pat tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės teisės aktuose yra kriminalizuoti homoseksualiniai veiksmai ir už juos nustatytos bausmės, savaime nėra laikoma persekiojimo veiksmais, kaip jie suprantami pagal Ženevos konvencijos bei Direktyvos 2011/95/ES nuostatas. Baudimas už homoseksualinius veiksmus turi būti ne tik realus, bet ir sistemingas, tokio pobūdžio bei pasiekiantis tokį sunkumo lygį (mastą), dėl kurio galėtų būti laikomas persekiojimu Ženevos konvencijos ir Europos Sąjungos teisinio reguliavimo prasme. Vertinimas, ar tarptautinės apsaugos prašytojo kilmės valstybės veiksmai (neveikimas) priskirtini persekiojimui, turi būti individualizuotas, todėl yra atliekamas dviem etapais – pirma, nustatant reikšmingas faktines aplinkybes, kurios galėtų būti vertinamos kaip prašymą pagrindžiantys įrodymai, ir antra, šias aplinkybes susiejant su asmenine prašytojo padėtimi kilmės valstybėje, t. y. ar ji atitinka materialiuosius reikalavimus suteikti tarptautinę apsaugą.

Kitaip tariant, kiekvieno tarptautinės apsaugos prašytojo situacija yra individuali tiek dėl skirtingų faktinių aplinkybių, tiek dėl to, kad net ir tos pačios aplinkybės skirtingiems tarptautinės apsaugos prašytojams, atsižvelgiant į jų asmenines situacijas, gali sukelti visiškai skirtingo pobūdžio pasekmes (33 punktas).

*** Byloje nagrinėtas ginčas, kilęs dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja prašymą suteikti jai prieglobstį iš esmės grindė aplinkybe, kad jos kilmės valstybėje LGBT judėjimas pripažintas ekstremistiniu ir kad pareiškėjai, kuri yra homoseksuali ir gyvena su partnere, dėl to bus taikomos baudžiamojo kodekso nuostatos (35 punktas).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos kilmės valstybėje homoseksualiniai veiksmai nebuvo kriminalizuoti, tačiau baudžiamajame kodekse buvo įtvirtinta atsakomybė už ekstremistinės organizacijos veiklos organizavimą, prie tokių (t. y. ekstremistinių) organizacijų priskiriant LGBT judėjimą. Taigi atsakomybė pareiškėjos kilmės valstybėje buvo nustatyta ne už homoseksualinius veiksmus, o už LGBT judėjimo organizavimą (37 punktas).

Teismo vertinimu, veiklos organizavimas yra siejamas su tam tikrais aktyviais veiksmais – organizacinės struktūros kūrimu ir nustatymu, organizacijos veiklos koordinavimu bei dalyvavimu joje, su organizacijos veikla susijusios informacijos sisteminimu, sklaida, naujų narių, bendraminčių pritraukimu ir pan. Todėl baudimas už LGBT judėjimo organizavimą savo pobūdžiu sietinas su tam tikra asmens išorine veikla, o vien tik už priklausymą LGBT bendruomenei atsakomybė nagrinėtoje byloje susiklosčiusiu atveju nebuvo numatyta. Šiuo aspektu byloje taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog išvados, kad pareiškėjos kilmės valstybėje tokia atsakomybė būtų taikoma faktiškai, nesuponavo nei naujausia pareiškėjos kilmės šalies informacija, nei EŽTT jurisprudencija, kurioje vertinta LGBT bendruomenės padėtis pareiškėjos kilmės valstybėje (38 punktas).

Pareiškėja nepateikė patikimų duomenų, patvirtinančių aktyvią jos veiklą (aktyvų prisidėjimą prie jos), kurią būtų galima vertinti kaip LGBT judėjimo organizavimą – pavyzdžiui, dalyvavimą steigiant, kuriant šios bendruomenės teises ginančias organizacijas, viešai ir atvirai dalinantis tokių organizacijų parengta informacija, simbolika, raginant prisijungti prie šių organizacijų veiklos ir pan. Tokiais veiksmais nebuvo laikomas pareiškėjos, kaip homoseksualaus asmens, privatus gyvenimas kartu su kita moterimi, buvimas kartu viešose vietose, privačių emocijų, afekto rodymas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja savo socialinių tinklų paskyrose nebuvo itin aktyvi, jos skelbiamas turinys buvo privataus pobūdžio, be politinių pareiškimų, skirtas bendrauti su esamais draugais ir sekėjais, o ne viešai skleisti informaciją bei telkti LGBT bendruomenę palaikančius ir (ar) kilmės valstybės politikai nepritariančius asmenis. Dėl nurodytų priežasčių laikyta, jog pareiškėja neįrodė, kad jos individuali (asmeninė) situacija suponavo realią jos persekiojimo dėl seksualinės orientacijos riziką ar didelę žalą kilmės valstybėje ir kad dėl to jai turėjo būti teikiama tarptautinė apsauga (prieglobstis ar papildoma apsauga).

Šios išvados nekeitė ir pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad kilmės valstybėje vykdomos represijos ir taikoma atsakomybė žmonėms, nesutinkantiems su valstybės vykdoma politika. Byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėja buvo ir (ar) yra politiškai aktyvi veikėja, reiškianti viešą nepritarimą kilmės valstybės vykdomai politikai kurioje nors srityje, be kita ko, dėl karo veiksmų; taip pat kad pareiškėja būtų susidūrusi su kokiomis nors kilmės šalyje jai, kaip homoseksualiam, politiškai aktyviam asmeniui, ir (arba) jos artimai aplinkai taikomomis represijomis (39 punktas).

Nesant nurodytų konkrečių priežasčių, dėl kurių tokios represijos pareiškėjai ir (arba) jos artimai aplinkai galėtų būti taikomos ateityje, t. y. neindividualizavus grėsmės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodoma galimo persekiojimo baimė yra hipotetinio pobūdžio (39 punktas). Todėl atsisakymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą laikytas teisėtu ir pagrįstu (41 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 49 (2025 m. sausis–birželis).