Klausimas. Dėl nacionalinės vizos išdavimo, siekiant užtikrinti nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio ugdymą Lietuvoje
Byloje nagrinėtas ginčas, kilęs dėl MD sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę, o Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu šiuo metu yra sustabdytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas. Pareiškėja jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jos dukra – Lietuvos Respublikos pilietė – yra priimta mokytis mokykloje Lietuvoje.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja – Rusijos Federacijos ir Armėnijos pilietė – pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad jos atvykimo į Lietuvą tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvoje. Prašyme nurodyta, kad ilgalaikio buvimo tikslas yra sietinas su pareiga pasirūpinti dukros – Lietuvos Respublikos pilietės – ugdymu, Lietuvoje dukra pradės lankyti mokyklą. Pareiškėja prašyme taip pat nurodė, kad jos sutuoktinis, vaiko tėvas, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę ir negali tinkamai pasirūpinti Lietuvoje gyvenančios dukros ugdymu bei auklėjimu. MD byloje ginčytu sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas, kad ji nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.
LVAT pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalį asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Švietimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas iki 16 metų pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo programas. Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybė (jos institucijos) turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys iki 16 metų turėtų realias galimybes įgyti nemokamą išsilavinimą valstybinėse arba savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ar aukštesniosiose mokyklose, kad mokymas šiose įstaigose būtų visiems vienodai prieinamas; švietimas ir mokslas yra konstitucinės vertybės; pagal Konstituciją valstybė turi pareigą skirti lėšų švietimui ir mokslui finansuoti. Be to, pagal Konstitucijos 32 straipsnį negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, o tai reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime.
Šiomis aplinkybėmis LVAT konstatavo, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja nepagrindė ilgalaikio buvimo Lietuvoje aplinkybių, todėl panaikino ginčytą MD sprendimą. Panaikinus šį sprendimą, atsakovas privalės iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, todėl tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo nagrinėti jos prašymą nėra pagrindo.
LVAT pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikindamas ginčytą MD sprendimą.
2026 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-686-442/2026