Finansų įstaigų pareigos užtikrinant pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją

Klausimas

Dėl finansų įstaigų pareigų, užtikrinant pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją

Suformuluota taisyklė

Dėl sankcijos – elektroninių pinigų įstaigos licencijos panaikinimo – už finansų rinkos dalyviams taikomų teisės aktų pažeidimus skyrimo 1. 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kurią įgyvendina Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, yra pabrėžiama kryptingos ir proporcingos prevencijos, neleidžiančios pasinaudoti finansų sistema pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais, svarba. Taip pat iš šios direktyvos valstybėms narėms kyla pareiga nacionalinėje teisėje nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias administracines sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, perkeliančių šią direktyvą į nacionalinę teisę, nesilaikymą, užtikrinant veiksmingą kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (94 punktas).

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimas finansų įstaigai turi padėti suprasti kylančias pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas, o informacija apie klientų skaičių, jų operacijų vertę, skirstymas pagal skirtingas rizikos grupes ir kita statistinė informacija yra itin reikšminga išsamiam pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimui (109 punktas).

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikoma, jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų. Pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nustatytas rizikos rūšis. Sisteminis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas suponuoja, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti ne bet kokią vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, bet tokią, kuri atitinka teisiniame reguliavime įtvirtintus reikalavimus – yra „atitinkama“ ir parengta atsižvelgiant į Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas rizikos rūšis.

Todėl teisinio reguliavimo nuostatų neatitinkanti ir su reikšmingais trūkumais parengta vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, susijusios su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, gali lemti šiurkštų Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimą ir prilygti situacijai, kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas laikomas neturinčiu šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų (120 punktas).

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai tikrina kliento pateiktus dokumentus ir informaciją apie naudos gavėją, remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gautais iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Tokie finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto veiksmai apima ir prašymą klientui pačiam nurodyti viešuosius šaltinius, kuriuose informacija apie naudos gavėją galėtų būti patvirtinta. Kaip matyti iš Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies reikalavimų, dokumentų, gautų iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, teikiama informacija padeda finansų įstaigai kontroliuoti ir užtikrinti, kad į finansų sistemą nepatektų asmenys, turintys nusikalstamų veiksmų. Todėl itin svarbu, kad kliento pateikta informacija ir dokumentai būtų suprantami daugeliui finansų įstaigos darbuotojų, mokančių atitinkamas kalbas, kad būtų įmanoma tokią informaciją panaudoti tolimesniuose dalykiniuose santykiuose (133 punktas).

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu privalo iš jų reikalauti dokumentų ir kitų duomenų, kuriais remiantis finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams būtų suprantama kliento, kuris yra juridinis asmuo, nuosavybės ir kontrolės struktūra ir veiklos pobūdis. Pagal to paties straipsnio 14 dalį, visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad reikalavimas gauti iš kliento informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį yra imperatyvus įstatymo reikalavimas. Tik pakankama informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį bei kliento vykdomą veiklą apimtis leidžia finansų įstaigai tinkamai vykdyti kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną ir nustatyti įtartinumą keliančias kliento operacijas (137 punktas).

Iš Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų išplaukia, kad finansų įstaigos vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, susijusios su mokymų darbuotojams organizavimu, turi būti tokios, kad darbuotojus tinkamai supažindintų su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos reikalavimais. Pažymėtina, kad darbuotojų apmokymas ir jų supažindinimas su funkcijomis yra vienas pagrindinių dalykų, siekiant tinkamai valdyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką ir nustatyti efektyvią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių sistemą (166 punktas).

2. Vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų pateiktais išaiškinimais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad tam, jog ūkio subjektui būtų pritaikyta pati griežčiausia poveikio priemonė – licencijos galiojimo panaikinimas – nėra būtina sulyginti dėl tokio ūkio subjekto atlikto tyrimo duomenis su kitais Lietuvos banko tyrimais ir kituose tyrimuose ūkio subjektams už panašius pažeidimus taikytas sankcijas.

Tokios poveikio priemonės taikymui yra svarbu tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, nustatančios tam tikras elgesio taisykles, o pažeidimo sunkumas, nustatant tinkamą sankcijos dydį, vertinamas atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus standartus (212 punktas).

*** Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko valdybos nutarimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotos elektroninių pinigų įstaigos licencijos, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 punkte ir 5 punkte nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimas (toliau – Nutarimas) (85 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Lietuvos bankas, nustatęs, kad pareiškėjas statistinės informacijos nenaudojo rizikos vertinimui atlikti, pagrįstai tai įvertino kaip pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo trūkumą (109 punktas).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nevisiškai buvo įdiegęs rizikos vertinimu pagrįstą metodą, o pareiškėjo atliktas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimas turėjo reikšmingų trūkumų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pažeidė itin svarbius teisės aktų reikalavimus, susijusius su priemonių visoms pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikoms nustatyti, vertinti ir valdyti įdiegimu, o pažeidimo padariniai buvo reikšmingi, neleidę užtikrinti atitinkamų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo konkretiems klientams, pareiškėjo padarytas pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus (120 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, dokumentų neišvertimas į anglų ar lietuvių kalbas rodė pareiškėjo formalų požiūrį į savo vidaus procedūrų laikymąsi bei sudarė kliūtis turėti patikimą ir pagrįstą informaciją apie klientą visų darbuotojų lygmeniu (133 punktas).

Be to, pareiškėjo darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų. Kaip buvo matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas darbuotojams organizavo tik vienus vidinius mokymus, kurie nebuvo išsamūs ir pritaikyti atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas. Su pareiškėjo patvirtintomis pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančiomis procedūromis darbuotojai buvo supažindinti tik per mokymus, vykusius praėjus beveik pusei metų nuo šių procedūrų patvirtinimo (167, 168 punktai)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nagrinėtoje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, jo individualią situaciją, padaryto pažeidimo įtaką finansų rinkos skaidrumui ir patikimumui ir kitus šioje nutartyje įvardytus veiksnius, buvo pagrindas Lietuvos banko pareiškėjui pritaikytą poveikio priemonę (licencijos galiojimo panaikinimą) pripažinti pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui, atitinkančia pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, jų mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, paskirtą pagal Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalies reikalavimus ir atitinkančią minimalios ir proporcingos ūkio subjektų veiklos priežiūros naštos principą. Atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslų, veiksmingai neužtikrintų finansų rinkos skaidrumo ir stabilumo (214 punktas).

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas (222 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 48 (2024 m. liepa–gruodis).