Klausimas. Dėl elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos banko skirtų atskirų aštuonių baudų už teisės nuostatų, susijusių su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija, pažeidimus
Byloje ginčas kilo tarp pareiškėjo, elektroninių pinigų įstaigos ir atsakovo Lietuvos banko dėl Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos direktorės sprendimo (toliau – Sprendimas) dalių panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Byloje ginčytame Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas padarė aštuonis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) ir Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 03-17 „Dėl finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ (toliau – Nurodymai) pažeidimus. Atsakovas už nustatytus aštuonis pažeidimus paskyrė aštuonias baudas (už pažeidimus Nr. 1–3, Nr. 6 ir Nr. 7 skyrė po 55 000 Eur, už pažeidimus Nr. 4 ir Nr. 5 – po 35 000 Eur, ir už pažeidimą Nr. 8 – 25 000 Eur baudą, iš viso – 370 000 Eur).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino pareiškėjui paskirtą baudą iki 200 000 Eur, tačiau atmetė pareiškėjo argumentą, kad šiuo atveju turėjo būti konstatuotas vienas sistemingas PPTFPĮ pažeidimas.
Apeliacinius skundus byloje pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pagal PPTFPĮ 34 straipsnį pažeidimai yra skirstomi į šiurkščius arba sistemingą, o už sistemingą pažeidimą gali būti skiriama tik viena bauda, kurios maksimalus dydis yra numatytas įstatyme (PPTFPĮ 39 str. 1 d. 2 p.).
PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta: „Lietuvos bankas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba turi teisę finansų įstaigai ar užsienio finansų įstaigos filialui skirti šias baudas: <...> 2) už šio įstatymo pažeidimus, kai finansų įstaiga ar užsienio finansų įstaigos filialas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo – nuo 0,5 iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų (jeigu 10 procentų bendrųjų metinių pajamų yra daugiau kaip 5 100 000 Eur), arba nuo 2 000 iki 5 100 000 Eur (jeigu 10 procentų bendrųjų metinių pajamų yra mažiau kaip 5 100 000 Eur)“.
PPTFPĮ 34 straipsnyje nustatyta: „1. Šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikoma: 1) kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 9–15 straipsniuose, nesilaikymas; 2) pranešimo apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnyje, nesilaikymas; 3) informacijos saugojimo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 19 straipsnyje, nesilaikymas; 4) jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų. 2. Sistemingu šio įstatymo pažeidimu laikoma: 1) kai šio įstatymo pažeidimas padaromas 3 ir daugiau kartų per metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo; 2) kai tuo pačiu metu nustatomi pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, apimantys kelias reikalavimų grupes: a) kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 9– 15 straipsniuose; b) pranešimo apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 16 straipsnyje; c) informacijos saugojimo reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 19 straipsnyje; d) vidaus kontrolės procedūrų reikalavimus, nurodytus šio įstatymo 29 straipsnyje“.
ESTT 2025 m. birželio 19 d. sprendime byloje M prieš Lietuvos banką, C‑671/23 (toliau – Sprendimas M prieš Lietuvos banką), priimtame pagal LVAT kreipimąsi dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje, padarė išvadą, kad pagal Direktyvos 2015/84910 59 straipsnį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos ar praktika, pagal kurias kiekvienas „sistemingas [šio 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų] pažeidimas“, kurį per vieną patikrinimą konstatuoja valstybės narės kompetentinga institucija, turi būti kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, dydžiu, su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma veiksmingumo ir proporcingumo (71 p.).
Atsižvelgdama į ESTT išvadas, pateiktas Sprendime M prieš Lietuvos banką, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad yra svarbu nustatyti, ar šioje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos bei praktika, pagal kurią pareiškėjui buvo skirtos atskiros baudos, nustačius, jog buvo padaryti sistemingi ir šiurkštūs pažeidimai, atitinka veiksmingumo ir proporcingumo principus.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nacionalinės teisės nuostatos ir praktika, pagal kurias kiekvienas sistemingas pažeidimas, konstatuotas atliekant vieną patikrinimą, kvalifikuojamas kaip „atskiras sistemingas pažeidimas“, už kurį skiriama atskira bauda, kurios dydis nustatomas remiantis maksimaliu piniginės baudos, kuri gali būti skirta pagal šias nacionalinės teisės nuostatas, dydžiu, skatina suinteresuotuosius subjektus negauti sankcijų ir turi nuo pažeidimų atgrasantį poveikį, todėl išplėstinei teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad šios nacionalinės teisės nuostatos ir praktika atitinka veiksmingumo principą.
LVAT pažymėjo, kad Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03-126 patvirtintame Baudų apskaičiavimo apraše (toliau – Aprašas) ir Lietuvos banko įstatyme įtvirtintos baudų apskaičiavimo taisyklės leidžia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, siekiant užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą bei atgrasomąjį poveikį. Įvertinusi tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos bankas turi diskreciją nustatyti pinigines sankcijas taip, kad jos neviršytų to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pažeidimus Nr. 1–7 vertino kaip šiurkščius ir sistemingus, už nustatytus pažeidimus skyrė sankcijas, kurios atitinka veiksmingumo ir proporcingumo principus. Atsakovas sprendime išsamiai pagrindė argumentus, kuriais remdamasis skyrė konkretaus dydžio baudas, skirtos sankcijos yra individualizuotos ir neviršija to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, o šių sankcijų griežtumas atitinka pažeidimų, už kuriuos jomis siekiama nubausti, sunkumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovo skirtos sankcijos nėra proporcingos, atsižvelgiant į šio atvejo individualias aplinkybes.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jam skirtos baudos turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu. Sankcijų skyrimas už PPTFPĮ pažeidimus yra išsamiai reglamentuotas PPTFPĮ, Lietuvos banko įstatyme bei Apraše. Skiriant baudas buvo atsižvelgta į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, baudų dydžiai buvo žymiai sumažinti, atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo principus, proporcingumą pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų atžvilgiu. Iš ESTT praktikos matyti, kad baudas skiriančios institucijos turi užtikrinti bendrą baudų proporcingumą. Lietuvos bankas pagal nacionalinius teisės aktus turi diskreciją nustatyti pinigines sankcijas taip, kad užtikrintų visų paskirtų baudų bendrai proporcingumą. Lietuvos bankas pareiškėjui sprendimu paskyrė 370 000 Eur baudą už aštuonis PPTF prevencijos reikalavimų pažeidimus, kuri, kaip pažymėjo atsakovas, sudaro tik mažą dalį (3,07 proc.) pareiškėjo 2019 metų bendrųjų metinių pajamų. Išplėstinė teisėjų kolegija neturėjo pagrindo spręsti, kad Lietuvos bankas šiuo konkrečiu atveju netinkamai įgyvendino jam teisės aktais suteiktą plačią diskreciją bei neužtikrino visų baudų bendrai proporcingumo. Ginčytame sprendime skirtos baudos yra individualizuotos, o šių sankcijų griežtumas atitinka šių pažeidimų pobūdį ir neviršija to, kas būtina siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui.
Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovo Lietuvos banko apeliacinis skundas tenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas – pareiškėjo skundas atmestas.
Išplėstinės teisėjų kolegijos
2026 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1-822/2026